Laikinų ribų peržengimai

Josef Winkler

Josefas Winkleris – vienas garsiausių šių dienų Austrijos rašytojų. Jis sukūrė pasipriešinimo bet kokiai prievartai (valstybės, bažnyčios, patriarchato, tradicijų) literatūrinę koncepciją, kurios esmė – savita kalba, atskleidžianti represinį šių institucijų pobūdį. Rašytojas gimė 1953 m. mažame Austrijos kaimelyje Kameringe. Kaip ir kiti to meto Austrijos kaimeliai, Kameringas buvo skurdus, katalikiškas ir itin konservatyvus. Winklerio kūryba – nuolatinis grįžimas į vaikystės laikus. Reminiscencijos sočiai maitina pirmuosius romanus: "Žmogaus vaikas" (1979), "Artojas iš Kernteno" (1980), "Motinos kalba" (1982), "Baudžiauninkas" (1987) bei romaną "Kai tai taip toli" (1998). Kiti romanai – "Auklėtinio Jeano Genet sąsiuvinis" (1992) "Karčių apelsinų kapinės" (1990), "Domra" (1996) ir "Natura morta" (2001) – parašyti grįžus iš kelionių po Italiją ir Indiją arba inspiruoti Jeano Genet kūrybos. Winklerio įkvėpimo šaltiniai visada buvo drumzlini: mirtis, (homo)seksualumas, sužalota vaikystė ir visuomenės paribiai. Ir nors kai kurie biurgeriai Winklerio kūrybą laiko "šlykščia, beskone ir nepakeliama", Winkleris vis dėlto jau seniai buvo įvertintas, teigiama, kad jo kūryba bus prisidėjusi prie vokiškai kalbančių šalių "tėviškės" romano perversmo. Straipsnio autorius aptaria Josefo Winklerio kūrybą kitų rašytojų kontekste.

Visuomenės požiūrį į seksualumą literatūros žanrai yra linkę perkelti į pačią literatūrą. Vienas tokių žanrų yra vokiškai kalbančių šalių "valstiečių" arba "tėviškės" romanas. Tačiau 7-asis dešimtmetis tradicinį romaną tarsi nustūmė į pašalį. Šio laikotarpio "valstiečių romano" pabaigą žymėjo į austrų literatūrą atėjęs "antitėviškės" romanas. Literatūros tyrinėtoja Andrea Kunne teigia, kad Josefo Winklerio kūrybai teko žymus vaidmuo griaunant tradicinę literatūrą.

Winklerio kūriniai išryškina kančias, patiriamas dėl įvairialypių valstietiško gyvenimo suvaržymų, pvz., "dėl austrų kaimo bendruomenės socialinės kontrolės, kurią vykdo mokykla, bažnyčia ir šeima". Vokiškų šalių kritika visuomet akcentavo visuomeninę Austrijos archaiką, pateikdama ją kaip "sužalotą vaikystę" arba kaip "kalba pavirtusį pagalbos šauksmą". Itin reikšminga, jog šis literatūrinis "autentiškumas" (dabar kaip radikali politinė realybė) jau paliko valstietišką aplinką. Tą byloja ir politiniai Austrijos rinkėjų sprendimai: Kurto Waldheimo išrinkimas prezidentu (1986–1992 m.) bei Joergo Haiderio populiarumas (jis buvo perrinktas 1989 m., 1991 m. ir 1999 m.). Užtenka prisiminti, kad Haiderį yra užrūstinusi Thomaso Bernhardo kritinė drama "Didvyrių aikštė" ("Heldenplatz", šį pavadinimą aikštė gavo po Hitlerio surengtos šventės Vienoje 1938 m.), ir dėl to "nepatogus" menininkas buvo priverstas emigruoti iš Austrijos.

"Tėviškės" situaciją T. Bernhardas laiko būdinga Austrijai. Paprastai ji reiškia viešo gyvenimo suvaržymus, o Bernhardas ją tapatina su "katalikiška" bei "socialistine" Austrija. Pažymėtina, kad šias savybes lengvai apima "nacionalsocialistinė" Austrija. Ją apibūdindamas Bernhardas kalba apie nuosavybę. Valstiečių romane nuosavybė (išgyvenimui skirtas žemės lopas) tampa veikiančiąja jėga. Bernhardo perspektyvos skirtumas yra tas, kad jis tyrinėja ir aprašo "išskirtines asmenybes, valdančias didelius turtus". Kitas Bernhardo kūrybos teiginys – dideli turtai išdovanojami, o išskirtinės asmenybės, nepakeldamos austriškos viešumos suvaržymų, priverčiamos emigruoti. Išties Bernhardas dažnai kalba apie "žmogų žeminantį milžinišką žemės gabalo despotizmą" ir visuomet pabrėžia, jog jis laikosi tik patriarchato dėka. Kūrinyje "Ungenachas" ("Ungenach" – sodybos pavadinimas) patriarchato simptomai patikslinami: "kadangi tėvas miręs, vadinasi, Ungenachas nebeegzistuoja".

Literatūra, kurios siužetai atspindi valstiečių gyvenimą, vokiškai kalbančiose šalyse turi gilią tradiciją, o Knuto Hamsuno romanas "Žemės syvai" (1917) ją tik dar labiau sustiprino. Vaikų literatūros leksikone (!) rašoma, kad Hamsuno herojus Izaokas "nesugadintas žmogus", be to, jis yra "aiškiai susivokęs religingume ir erotiškume". Karlas Heinrichas Waggerlas (iki 6-ojo dešimtmečio bene skaitomiausias "tėviškės" romanų autorius, pirmosiose savo knygose plagijavęs Hamsuną) valstietį apibrėžia "per lytiškumą": "Visada ta pati sunki ranka bėrė sėklas... Valstietis yra amžinas kaip pati žemė, nes jis gyvas karta iš kartos". Šio "amžino valstiečio" ideologija buvo jo nuosavybės teritorija, o visi nukrypimai nuo teritorijos buvo priskiriami priešo pozicijoms. Pvz., Waggerlas rašo, jog tame pačiame kaime gyvenantis "socialistas" buvo "apėjęs pūliniais", taip pat ir "jo siela buvo pilna pūlinių". Be to, jis buvo dar ir homoseksualus. Šitaip nulemiamas jo likimas – jį sunaikins pati gamta (pakilęs vanduo).

Tėvo baimė prarasti savo teritoriją išryškėja jau senų pasakų motyvuose (paprastai pasakose apie nelaimes nešančius vaikus). Kiti pavyzdžiai – Edipo mitas, taip pat ir Freudo Edipo kompleksas. Daugeliu atveju problemą galima spręsti dviem būdais – nužudant vaiką arba tėvą. Tad nenuostabu, kad tokio pobūdžio sprendimai amžiaus pabaigoje suformavo literatūrinių tėvažudžių generaciją: Bronnenso drama "Tėvo nužudymas" ("Vatermord"), Hasencleveriso drama "Sūnus" ("Der Sohn") ir kt.

Robertas Musilis pirmoje romano "Žmogus be savybių" ("Der Mann ohne Eigenschaften") dalyje rutulioja modernaus pasaulio vaizdą, šio pasaulio "savybės yra be žmogaus", taigi jo funkcionavimui nereikalingas subjektas. Visgi antroje dalyje šis pasaulis koreguojamas, o brolio ir sesers (Ulricho ir Agatos) gyvenimo eksperimentams čia tenka gana svarbus vaidmuo. Išeities tašku tampa jų tėvo mirtis – nuo šiol "įsakmų tėvo toną" pakeis "brolio ir sesers balsai". Brolis ir sesuo grįžta į miesčioniškus tėvo namus. Jie apsirengę klounų kostiumais, o svetimiems prisistato dvyniais. Sūnus Ulrichas, atsisakęs tėvo geidžiamos profesijos, ir nesėkmingai ištekėjusi duktė Agata tėvo namuose švenčia jo mirtį. Agata pareiškia niekada negrįšianti pas savo vyrą (nes jis panašus į tėvą) ir pasiūlo jį nužudyti. Vėliau brolis ir sesuo atmeta šią brutalią idėją, tačiau nutaria suklastoti testamentą – paskutinę tėvo valią. Suklastotas testamentas nenaudingas Agatos vyrui, tad brolis ir sesuo, lydimi visų incestinių prakeikimų, gali pradėti kitokį gyvenimą.Šį bandymą rinktis gyvenimo būdą Musilis vaizduoja keliais paveikslais: seksualinio žudiko, ekscibicionisto, homoseksualo, bepročio. Be to, šį patriarchato ribų peržengimą gyvai atspindi pasakojimo stilius, ironiška romano struktūra.

Bertoldas Brechtas taip pat aktyviai plėtojo lytiškumo ir dominavimo temą: pvz., jis perdirbo Christopherio Marlowe kūrinį apie homoseksualų karalių Edvardą II. Pats Brechtas, nors ir nebuvo homoseksualus, savo kūriniuose homoseksualumą aiškino kaip valdžios ir dominavimo vengimą. Dominavimas esąs seksualinis modelis, o homoseksualumas – jo demaskavimas. Tėvo nužudymas peržengia seksualinio modelio (dominavimo) ribas, o homoseksualumas dar ir išardo (ūkio paveldėjimo atveju) ekonominę sanklodą.

Josefo Winklerio pirmųjų romanų lyrinis herojus pabrėžia savo homoseksualumą. Pasakotojo kova su represine tėvo valdžia yra radikali: "Visą laiką, kol būsi gyvas, tėve, aš atsisakau savo vyriškumo". Šiuo atveju literatūrinis homoseksualumas tampa tikrovės priešnuodžiu, Hanso Mayerio pavadintu "provokacine prabanga".

Winklerio pasakojimų sūnus (lyrinis herojus) yra nervingas, neramus ir išsekęs. Spausdinimo mašinėlė Winklerio tekstuose apibūdinama kaip "jo gyvenimas". Sūnus palieka tėvo teritoriją ir apsigyvena kalboje. Čia įvyksta esminis lūžis – jis tampa poetu. O poeto šlovė puikiai dera prie "amžinos tėvystės": "Aš norėjau mirti jaunas. Kaip poetas arba kaip skaitytojas. Nesvarbu. Man svarbiausia buvo ankstyva mirtis. Visgi literatūra išsaugojo man gyvybę. Anuo metu – skaitančiojo gyvybę, o šiandien – rašančiojo ir skaitančiojo." Ankstyvos mirties išsiilgusio rašytojo posakis maskuoja norą tapti literatūros tėvu. Tai lengvai galima įžvelgti Winklerio knygoje "Auklėtinio Jeano Genet sąsiuvinis" ("Das Zoeglingsheft des Jean Genet").

Tikrojo Jeano Genet istorija yra gerai žinoma. Našlaitis Genet laimėjo prieš simbolinį "tėvą" – valstybę; jis buvo įkalintas iki gyvos galvos, tačiau, padedamas Cocteau ir Gide’o, sėkmingai grįžo į laisvę. Reikšmingiausioje Genet knygoje "Gėlių Dievo Motina" ("Notre- Dame des Fleurs") aprašoma delinkventinių jaunuolių istorija. Pasak Genet, "visi kaliniai yra vaikai, o tik vaikai būna nenuoširdūs, įžeisti, nesuprantami ir susipainioję".

Atrodo, norėdamas galutinai sužlugdyti paskutinę patriarchato viltį, tekste apie Genet Winkleris aprašo homoseksualią tėvystę. Literatūrinis Genet lyg koks Mohamedas al Katranis pasistato namą Larache ir nusiperka sportinį automobilį "Jacky Maglia". Tačiau jais nesinaudoja. Winkleris Genet apibūdina kaip tėvą Genet. Jam jis – "šventasis Genet", kuris apsėjo lauką, tačiau derliaus nenuėmė. Iš tiesų herojus elgiasi gana keistai: jis gyvena viešbutyje, be to, išdalija savo turtą ir visaip kratosi nuosavybės.

Knygoje "Auklėtinio Jeano Genet sąsiuvinis" Winklerio lyrinis herojus susitapatina su tikru Genet "įsūniu" Mohamedu Choukri. Šis marokiečių kilmės gatvės vaikas iki dvidešimties metų buvo beraštis. Susitikimas su Genet pakeitė jo gyvenimą – jis išmoko pažinti raides, o vėliau tapo rašytoju. Šiais "išradimais" (homoseksualus tėvo ir vaiko – tikrojo Genet ir Choukri bei literatūrinio Genet ir lyrinio herojaus – ryšys) Winkleris stengiasi nors kiek paklibinti patriarchato pozicijas. Rašytojas suvelia aplinkybes, kad neliktų jokio racionalumo: lyrinis herojus mano, kad lovoje guli mirštančio Genet kūnas, tačiau vėliau paaiškėja, kad Genet mirė kitoje lovoje. Jis ieško, kur Genet palaidotas, tačiau randa tik klaidingai užrašytą mirties datą – Genet, kaip ir Kristaus, po mirties neįmanoma surasti. Apskritai ankstyviems Winklerio tekstams būdingas priešiškų pozicijų, t.y. patriarchato ir homoseksualumo, suplakimas. Genet "atradimas" Winklerio teksto homoseksualumui suteikia estetinio grožio. Rašytojo "prasimanymai" žaidžia su tekstu: tėvas, artojas, žudikas kare ir taikoje, vaikų žudikas, regis, tuoj pateks į mirties nasrus, tačiau patenka tik į tekstą, kur aprašomas žudantis gyvenimas.

Taip toli nuėjęs Winkleris pasirengęs žengti dar vieną žingsnį. Jis išplėšia tėvą (valstietį) iš natūralios aplinkos (nuosavybės teritorijos) ir nukelia jį į literatūrinio kalbėjimo ir pasakojimo erdvę. Kitaip tariant, ištrinamos tėvo teritorijos ribos, ji virsta vieša erdve, o tėvas tampa pasiekiamas daugumos žvilgsniams.

Tiesa, Winklerio tekstuose tėvo paveikslas lipdomas ne tik iš valstietiškos medžiagos – tinka ir "medžiotojo" ar kitokios vyriškumo apraiškos. Verta paminėti emocingos reakcijos susilaukusį Winklerio tekstą apie bevardį medžiotoją, išspausdintą viename laikraštyje. Autorius aprašo vyriškį, kuris į savo džipą įverčia nušautą elnią, po to čia pat nusigeria ir prigula nusnausti ant kruvinos paklodės. Nepaisant metaforiškos kalbos, Winklerį padavė į teismą Hubertas Granitzeris, šiame epizode atpažinęs save ir savo tėvą. Kaltinimo rašte Granitzeris rašė: "... kiekvienas įžvalgesnis mano aplinkos skaitytojas supras, kad tai galėjau būti tik aš". Toliau – keista tėvo ir sūnaus Granitzerių identifikacija: "Aš esu svarbus asmuo, valstybės patvirtintas medžioklės apsaugos įstaigos ir žandarmerijos tarnautojas. Mano tėvas yra medžiotojas ir žandarmerijos tarnautojas. Daugybė pažįstamų žmonių man tuoj pat pranešė, kad straipsnis yra apie mane."

Winkleris kalba ne tik apie "amžinus" valstiečius ar "amžinus" medžiotojus, bet ir apie "amžinus" žandarmerijos tarnautojus (jo manymu, labiausiai įkūnijančius patriarchato galią). Patriarchato stereotipai ("tėvo", "medžiotojo", "valstiečio", "žandaro", "valstybės" įvaizdžiai), nors ir užšifruoti metaforų kalba, yra lengvai atpažįstami, tad nenuostabu, kad tėvas ir sūnus Granitzeriai pasijuto įžeisti – šiuo paveikslu išjuokiamas jų vyriškumas.

Dar viena Winklerio kūrybinio arsenalo tema yra mirtis. Rašytojas nuolat galynėjasi su potraukiu rašyti apie mirtį. Vienoje jo naujausių knygų ("Kai tai taip toli") aprašomas tėvas – "devyniasdešimtmetis senis žila barzdele ir užkritusiais antakiais". Jis ne taip lengvai atpažįstamas kaip mirties įsikūnijimas – raudonplaukis bukanosis – Thomaso Manno apysakoje "Mirtis Venecijoje". Senis renka mirusiųjų kaulus, verda iš jų nuovirą ir pasakoja savižudžių ir smurto aukomis tapusių kaimiečių istorijas. Šiuo nuoviru aplink šnerves, ausis ir pilvą jis tepa arklius – puvėsių kvapas atbaido mašalus. Vėliau tai virsta fiksuota kalbos formule, kartojama daugybę kartų. Arkliai, kaip ir tėvas, tampa mirties simboliais. Pagaliau, "devyniasdešimtmečio senio žila barzdele ir užkritusiais antakiais" kaulų laukia tėvo sūnus. Tai jau netoli. Ši tėvo-žudiko ir tėvažudžio kaukė yra permanentiškas objektas literatūros lauke.

Atrodo, iki tol vyravusios pozicijos buvo laikinos.

Pagal "Dossier 13" parengė Šarūnas Monkevičius