Kinas

"Dekalogas" – tai žaidimas

iliustracija
"Dekalogas, 1"

Spalio 1 d. 21 val. Lenkų kultūros institutas Vilniuje, "Skalvijos" kino centras ir Lenkijos televizija kviečia į "Dekalogo" naktį. Krzysztofas Kieślowskis ir Krzysztofas Piesiewiczius dešimties televizijos filmų ciklą kūrė 1988 – 1989 m. Lenkijoje tuomet vyko didžiulės politinės, socialinės ir ekonominės permainos, bet kūrėjai nusprendė atsiriboti nuo politikos. Jie norėjo kalbėti apie savo žmogiškas dilemas sprendžiančius amžininkus iš nykaus Varšuvos miegamųjų kvartalo. Gal todėl filmas buvo suprastas visur ir įgijo universalų skambesį? Jis apkeliavo pasaulį, nuolat buvo minimas tarp geriausių visų laikų filmų. Po to – Kieślowskio triumfas: "Dvigubas Veronikos gyvenimas", trilogija "Trys spalvos", prizai svarbiausiuose tarptautiniuose kino festivaliuose, pripažinimas ir staigi mirtis 1996-aisiais. Vienoje spaudos konferencijoje Kieślowskis sakė: "Traukinys juda pirmyn, o kino vagonas labai prigrūstas. Kad kiti galėtų jame atsisėsti, kažkas turi išlipti ir užleisti jiems vietą". Nors buvo daugybė epigonų, Kieślowskio vieta iki šiol tuščia.

Skaitytojams pateikiame sutrumpintus švedo Mikaelio Timmo "Dekalogo" sužadintus apmąstymus, 1990 m. išspausdintus žurnale "Chaplin".

Jei Ponas Dievas būtų kino režisierius, kokį filmą jis sukurtų?

Jei klaustumėte apie kokią kitą meno rūšį ir klausimą būtumėte uždavęs prieš keletą šimtų metų, jis gal skambėtų ne taip keistai. Tai, kas normalu, ir tai, kas paradoksalu, apibrėžia laiko dvasią. Dievas yra amžinas, tačiau Dievo įsivaizdavimas susijęs su epocha. Kieślowskio "Dekalogas" yra labiausiai dėmesio vertas pokario meninis projektas, ir ne tik todėl, kad jis žengia pasitikti dabarties.

Daug amžių menininkai beveik nevartojo sąvokos "kurti". Kūrimas buvo Dievo reikalas, o menininkai stengėsi kuo atidžiau įsiklausyti į jo diktantą.

Dabar viskas atvirkščiai. Menininkas yra savo paties dievas – autonomiškų pasaulių kūrėjas.

Ši evoliucija perėjo skirtingus kultūros istorijos etapus. Šviečiamajame amžiuje atsirado įkyrių cinikų, abejojančių Dievo buvimu. Kartais jie atvirai maištavo (prieš bažnyčią kaip instituciją, o kartais – ir prieš tikėjimą, ir prieš instituciją). Romantizmas apibūdinamas kaip individo maištas. Menininkas buvo griovėjas, iš tikrųjų kentėjęs po savo juoda pelerina, tačiau jam pralaimėjus paaiškėdavo, kad jis yra susižavėjimo vertas individualistas.

Netrukus menininkai vėl ėmė regzti sąmokslą prieš aukštesniąsias jėgas, daugiausia politines. Tačiau esminė šiuolaikinio meno sąvoka yra "aš". Menininkas – tai žmogus, kuriantis ne tik savo meną, bet ir save. Šis "aš" užėmė Dievo vietą mūsų pasaulio centre. Remdamasis savo tikruoju "aš", XX a. žmogus pasirengė kautis su žiauriu likimu, neretai tapatinamu su represyvia religija.

Abejojimo menas

Menininko – nepriklausomo maištininko ir tiesos ieškotojo – samprata taip giliai įsišaknijusi, kad "religinio meno" sąvoka mums atrodo iš esmės prieštaringa. Tikėjimas dieviškuoju autoritetu apsunkina dvigubas XX a. žmogaus paieškas (savęs ir tiesos). Kad menas turi likti ištikimas religijai, dabar jau tebėra įsitikinusios nebent fundamentaliosios bažnyčios.

Dabartinis popiežius Vatikane įkūrė meno departamentą, tačiau net ten ištikimo bažnyčios misijai meno postulavimas, regis, nėra labai realistiškas. Kultūra dažniau suvokiama kaip jėga, integruojanti visuomenę, kuriai dėl vidinių prieštaravimų ir išorinės prievartos gresia žlugimas. Kai kalbama apie žmogaus orumą ar jo gyvenimo gerinimą, kultūra yra žmogaus sąjungininkė.

Dar prieš I pasaulinį karą buvo garsių rašytojų, save vadinusių katalikų rašytojais. Dabar žinomiausi katalikų rašytojai, tokie kaip Burgessas ir Greene’as, yra vertinami reprezentatyvumo požiūriu ir pasirodo besą piktžodžiautojai. Greene’o ir Burgesso pavyzdys aiškiai įrodo, kad Vakarų visuomenėje religinis menas neišvengiamai lyginamas su abejojimo menu.

Menininkai, kurie tvirtina, esą jie kuria vykdydami Dievo nurodymus, rizikuoja tapti marginalais (o kai kuriose šalyse net atsidurti ligoninėje). Ateistinėje visuomenėje galime akceptuoti jaunuolius, per televiziją bravūriškai giedančius šventas giesmes. Susiklostė nuomonė, kad tokie jaunuoliai paprastai yra abstinentai ir gatvėje nemuša senukų. Kitaip tariant, toks jaunimas su tam tikromis išimtimis (pvz., ant kaktos pažymėtas perdėtas religingumas) yra beveik normalus.

Požiūris į Dievą iš tam tikros distancijos

Kuo meno kūrinys senesnis, tuo labiau toleruojame jo religingumą. Palestrinos muzika, brolio Angelico nutapyti vienuolių paveikslai, viduramžių misterijos – štai menas, galintis mus sujaudinti. Daug skeptiškiau reaguojame tada, kai tokie šiuolaikiniai menininkai kaip Stevie’as Wonderis savo muzika įtikinėja mus tikėti Dievą ar kai Jimas Morrisonas garbina Šventąją Dvasią. Ypač jei menininkas dėvi rožinės spalvos scenos kostiumą ir iškart po to dainuoja apie seksualinę esktazę.

Mes, skandinavai, turime savų priežasčių abejoti Dievo skoniu. Visos tos plastikinės Dievo motinos, gipsinės Kristaus figūros, neoniniai betliejai, pardavėjams atnešantys dar ir didelį pelną, mums reiškia tik netikusią moralę ir subtilumo stoką, o ne Dievo buvimą. Mūsų kultūroje Dievo galią įprasta liudyti asketiškomis medinėmis bažnyčiomis, puoštose baltu linu, ir tik blogiausiu atveju – pasitelkiant senstančius džiazo muzikantus, apleidusius naktinius klubus.

Trumpai tariant, visa mūsų šiuolaikinė kultūra išreiškia gan rezervuotą požiūrį į Dievą.

Tačiau krikščioniška vertybių sistema paliko savo atspaudą mūsų etikoje ir politikoje. Ši vertybių sistema vėl grįžta ratu, juk net Aukštojoje prekybos mokykloje atsirado etikos kursas. Tačiau krikščioniškų terminų ir sąvokų gyvybingumas vis dėlto nereiškia, kad esame įsitikinę Dievo buvimu ar jo visagališkumu. Gal taip patogiau? Krikščionybės esmė dažniausiai juk visiškai paneigia dabar mūsų kuriamą visuomenės tipą.

Šiuolaikiškas projektas

Pasiskolinę idėjų istorijos terminą, galime kalbėti apie šiuolaikišką projektą.

Laikas jame tampa ašimi, kuria nuo tamsios praeities tolstame į vis šviesesnę ateitį. Geras pilietis jau nebėra Dievo tarnas, o savo pareigas įsisąmoninęs naujųjų laikų mašinos sraigtelis...

Šiuolaikiškame projekte dažniausiai akcentuojame su meile susijusią krikščioniškojo paveldo dalį. Baudžiantis Dievas, blogis ar tikėjimas velniu paprastai aptarinėjami nepriklausomuose nuo valstybės tikėjimuose, kurie konfliktuoja su "modernia visuomene", t.y. su šiuolaikišku projektu. Juo labiau gilinamės į krikščionybės istoriją, juo ji darosi baisesnė.

Senasis Testamentas kupinas prievartos aprašymų, primenančių holivudinius siaubo filmus. Jei tuos tekstus perteiktume judančiais vaizdais, gimtų tokie žiaurūs filmai, kad, ko gero, niekas nė nesiimtų jų platinti.

Uždrausti laimę

Kieślowskis ir jo scenarijaus bendraautoris Piesiewiczius, nusprendę savo filmo pagrindu pasirinkti dešimt Dievo įsakymų, atsigręžė į niūrią praeitį. Jie pasinaudojo vieninteliu religiniu tekstu, tiesiogiai susijusiu su šaknimis. Dievas įteikė Mozei tuos įsakymus, išraižytus akmens lentelėse.

iliustracija
"Dekalogas, 3"

Jeigu tai vyktų dabar, Dievas Tėvas tikriausiai padaugintų juos kompiuterių viruso forma. Jie būtų visur ir niekas negalėtų jų sunaikinti.

Iš tiesų tų žodžių analizė turėtų būti paprasta. Tie dešimt sakinių suformuluoti taip aiškiai, kad jų pabaigoje dedamas net ne šauktukas, o lakoniškas taškas.

Vis dėlto nereikia pernelyg gilintis, nes iškiltų interpretavimo problema. Pirmiausia kiltų klausimas apie tų tekstų kilmę. Ne kartą teko girdėti įtarimų, kad egzistuoja dvi versijos, senesnės dar ir už Mozės knygą. Paskui iškiltų vertimo problema. Užmetus akį į kitomis kalbomis išleistą Bibliją paaiškėja, kad esmė iš tikrųjų visur ta pati, bet skirtingose kalbose nevienoda įsakymų "dvasia". Teksto suvokimą labai apsunkina ir kultūrų skirtumai.

Įsakymas "Nevok" anksčiau buvo siejamas su grobimu, o ne su turto vogimu. Įsakymu "Gerbk savo tėvą ir motiną" buvo kreipiamasi ne į jaunimą, jis buvo skirtas suaugusiesiems ir liepė jiems globoti senolius (nes kartu gyvendavo kelios kartos).

Trys pirmieji įsakymai yra apie santykį su Dievu, likusieji – su žmonėmis. Kai kurie įsakymai atrodo radikalūs, kiti (pavyzdžiui, trečiasis – "Švęsk šventes") greičiausiai tik patvirtina jau nusistovėjusį paprotį…

Atskleisti prasmę

Mūsų laikais geisti savo artimo žmonos, be abejo, nėra ypatinga gėda. Priešingai, gyvenimo meno mokantys mūsų epochos autoritetai – psichoterapeutai – įtikinėja, kad turime atiduoti duoklę savo geismams ir aiškiai pasakyti, ko norime. Tad šis įsakymas tik varžo mūsų geismus.

Geisti svetimo turto taip pat nebeatrodo labai nedora. Nota bene, jei tai nevyksta pernelyg įkyriai, įžūliai ir netaktiškai. Akcijos, taupymas ir įmonių pirkimas yra ekonominė veikla, kurios tikslas – išplėšti artimo turtą ar bent jau jo sukurtą pridedamąją vertę.

Iki šios vietos abu scenaristai priėjo be menkiausio vargo. Tačiau po to darėsi vis sunkiau.

Šventojo Rašto tyrinėtojų darbas dar nebaigtas. Ir tas, kuris užsiima egzegetika, ir tas, kuriam tokio pobūdžio tyrinėjimai yra svetimi, turi ryžtis interpretuoti. O kaip sukurti filmą iš trumpų sakinių?

Filmo dramaturgijos taisyklė, skelbianti, kad filmo turinį galima papasakoti keletu žodžių, nelabai tinka "Dekalogui", nepaisant, kad įsakymai ir yra kaip tik tokie sakiniai, kokių mokosi kino dramaturgai. Kitaip nei teologai, kurie žino, kokią hipotezę nori įrodyti, Kieślowskis ir Piesiewiczius, regis, rėmėsi tuo, ko jie nenori įrodyti. Jie bando atskleisti įsakymų prasmę, o veikiau tai, ką tie įsakymai galėtų reikšti. Panašiai kaip skulptorius, iš marmuro luito pašalinantis tai, kas nereikalinga.

Konkretumas ir komplikacijos

Susidaro įspūdis, kad Kieślowskis ir Piesiewiczius dievina sunkumus. Jie tik kartą leidžia sau pritaikyti deus ex machina principą, t.y. aukštesniąją į įvykius įsikišančią jėgą, atlaisvinančią siūlus, kurie, regis, veda prie iš anksto žinomos pabaigos. Tačiau netikėtos atskirų ciklo dalių pabaigos paprastai yra tobulai susietos su veiksmu.

"Dekalogas" nerodo Dievo, tačiau ciklo centras – nematoma dieviškoji galia.

Dauguma ciklo filmų – virtuoziški meno konkretumo pavyzdžiai, sukurti vengiant paprastų dramaturginių sprendimų. Geriausios dalys yra ir sudėtingiausios. Veiksmas maksimaliai sutirštintas. Be abejo, "Dekalogas" – visų laikų geriausias lenkų televizijos eksporto produktas, tačiau kodėl ir kaip jis sukrečia? Ar autoriai nepalengvina sau užduoties vengdami kritinio požiūrio, išskyrus keletą akivaizdžių atvejų (pavyzdžiui, dalyje "Nežudyk").

Šis įsakymas greičiausiai kalbėjo apie individualią žmogžudystę, o ne apie valstybės teisę į mirties bausmę ar karo paskelbimą. Čia autoriai be užuolankų iškelia problemą. Tačiau kitais atvejais jie mėgaujasi daugiaprasmiškumu ir provokacijomis. Kitoje kultūroje abejojimas bažnyčia ir Dievo egzistavimu reikštų radikalumą. Tačiau ateistiškoje visuomenėje didžiausia provakacija – tų tekstų priminimas. Todėl tie filmai ir neiliustruoja įsakymų, o juos tyrinėja.

Kas iš tikrųjų juose parašyta?

Interpretavimo galimybės

Beveik vienintelis atvirai teologiškas Kieślowskio požiūrio taškas yra žmogaus pasirinkimo laisvė. Todėl įsakymai tampa ne taisyklių rinkiniu, bet memento prieš pasirenkant, juolab kad rinktis mus nuolat verčia gyvenimas. Kad pasirinkimo akimirka Kieślowskiui yra svarbiausia, pasidaro akivaizdu peržiūrėjus daugiau filmo dalių. Nors jos sukonstruotos preciziškai, žiūrovas išgyvena išsilaisvinimo pojūtį.

Šių filmų atvirumas įvairioms interpretacijoms išryškėja lyginant jų trumpąsias ir ilgąsias versijas. Nereiškia, kad tas istorijas reikėjo paprasčiausiai sutrumpinti, Kieślowskis ir Piesiewiczius tiesiog nori papasakoti dar vieną istoriją. Filme "Dekalogas, VI" jie net pakeičia pabaigą.

Pasitelkęs paradoksalų meistro pasitikėjimą savimi, iš labiausiai nuvalkiotų mūsų civilizacijos tekstų Kieślowskis sukūrė nepakartojamai atvirus filmus. Atviro pasakojimo pobūdžio nereikėtų painioti su kokiu nors avangardizmu, jis artimesnis archajiškiems pasakojimams, kurie yra atviri, nes mes nesugebame jų teisingai interpretuoti.

Reikia pridurti, kad tais dešimčia filmų Kieślowskis sukuria labai vieningą pasakojimą. Vienos dalies pagrindiniai herojai pasirodo ir kitose dalyse. Tai, ką matome ir girdime viename filme, yra ankstesnių pasakojimų atgarsis. Kieślowskiui ir Piesiewicziui laipsniškai komplikuojant filmus, randasi viso ciklo siužetas. Paskutinieji du filmai yra beveik absurdiški, tačiau akivaizdu, kad absurdo pojūtį sukelia konkrečios Lenkijos sąlygos (iš tų filmų galima būtų sukurti puikius itališkus variantus, tačiau kitokiais būdais).

Būti matomu

Į klausimus, kuriuos kelia "Dekalogas", Kieślowskis atsako naujais klausimais. Gal net būtų galima tvirtinti, kad Kieślowskis atsisako šiuolaikiško projekto, nes nedaro jokių išvadų ir neleidžia, kad filmai virstų kokiu nors credo. Mes, žiūrovai, vietoj to gauname naują bandymų medžiagą.

Tačiau jei ir rizikuočiau suformuluoti kokią nors išvadą, tai tikrai ne "Tesaugo jus dievas" ar "Žmogau, saugokis pats". Nes Kieślowskio filmai rodo, kad rafinuočiausia Dievo dovana žmonėms yra jų gebėjimas atsižadėti Dievo, galimybė pasirinkti blogį. Mes nesame nei Dievo kaliniai, nei peraugėliai, kurie tik kaupia auksą, naudojasi kompiuteriais ir nešioja japoniškus laikrodžius. Esame laisvi, o tai daug rimtesnė ir sudėtingesnė užduotis nei būti Dievo pavaldiniu.

Švedų kalboje yra posakis ta sig friheter (leisti sau). Manau, kad Kieślowskis savo cikle apie įsakymus įkalbinėja mus būti laisvus. Vėl suvokti savo priklausomybę nuo kitų žmonių – daug sunkiau, nes negalime numatyti nei savo, nei jų poelgių.

Vadinasi, kelias į dieviškuosius stebuklus (o jų cikle yra daug) veda per mūsų asmeninį pasirinkimą. Gal tie tylūs angelo žodžiai ir yra šūkis: "Būkite su savimi visas valandas, visas dienas, visuose sprendimuose".

Parengė Kora Ročkienė