Lakštutės, žibutės ir litai

Ugnė Blažytė. Žiedas "Akis". Diplominis darbas "Aksesuarai". 2004 m.

Dėmesio! Galerijoje "Akademija" tik šį mėnesį ir tik Jums rodomi banko NORD/LB prizus pelnę darbai! Nepraleiskite progos išvysti geriausius iš geriausių! Pamatysite įvairiausių dailės krypčių kūrinius, jų autoriai apdovanoti net 1500 litų prizais! Juk norite pamatyti tai, kas šiuo metu kvepia pinigais? Kviečiame, užeikite ir įvertinkite patys, nenusivilsite!

Dievaži, jei turėčiau nuosavą galeriją, būtinai iškabinčiau tokias reklamas po visą miestą. Ir gal dar paskelbčiau per "Ruskoje radio". Eksperimentas, manau, pasiteisintų, prie galerijos gal net išsirikiuotų kokia žiūrovų eilutė... Juk paroda išties gera. Na, gal ne tokia solidi ir reikšminga kaip simboliškas ir monumentalus pavadinimas – "12", bet iš tiesų gera, kaip nepažiūrėsi. Tai – banko ir Dailės akademijos bendradarbiavimo vaisius. Pasirašyta sutartis leido iš visų Dailės akademijos studentų darbų atrinkti dvylika geriausių (tiksliau būtų sakyti – tinkamiausių). Skulptūros, architektūros, fotografijos, videomeno, tekstilės, dizaino, kostiumo dizaino ir juvelyrikos kūrybinių darbų autoriai – Ona Akstinaitė, Julija Balsevičiūtė, Agnė Biskytė, Ugnė Blažytė, Ieva Čiučiurkaitė, Dainius Dapkevičius, Rokas Kilčiauskas, Tomas Martišauskis, Rokas Petruškevičius, Jurga Radžiuvienė, Laura Stasiulytė ir Vilius Vanagas – apdovanoti premijomis po 1500 litų. Gražus šios programos tikslas – skatinti Lietuvos jaunųjų dailininkų kūrybingumą ir profesionalumą, sudaryti galimybes jų kūrybiniams sumanymams įgyvendinti. Smagu, kad gražus ne tik tikslas, bet ir rezultatas. Ši ekspozicija kiek skiriasi nuo ŠMC rengtos apžvalginės Dailės akademijos studentų darbų parodos. Čia turime puikią progą susipažinti su darbais, kurie patrauklūs ir dailės kritikams, ir verslo atstovams – konkurso nugalėtojus atrinkinėjo Šiuolaikinio meno centro direktorius Kęstutis Kuizinas, Šiuolaikinės dailės informacijos centro direktorė dr. Lolita Jablonskienė, Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijos vedėjas Vytautas Balčiūnas ir Dailės akademijos bei prizus įsteigusio banko atstovas. Įdomu tai, kad tarp pasirinktųjų darbų nėra tradicinės tapybos, nors lietuviškoje meno rinkoje ji, be abejonės, yra finansiškai sėkmingiausia. Patrauklių meno vartotojui darbų ieškoma tarp šiuolaikiško konceptualaus naujųjų technologijų meno kūrinių. Netrukus tokie kūriniai gal pradės dominti ne tik ŠMC lankytojus, bet ir privačias galerijas, o pagaliau ir individualų žmogų, meno pirkėją...

Galima išskirti keletą eksponuojamus darbus apibendrinančių bruožų. Pirma – darbų techninis atlikimas, kuriam reikia profesinių įgūdžių ar bent akivaizdžiai daug darbo. Įspūdingai tikroviškos jaunos tekstilininkės Onos Akstinaitės žvėrelių "iškamšos", su begaline kantrybe atlikta fotografijos ir medijos meno bakalaurės Ievos Čiučiurkaitės instaliacija "Mentalinis peizažas, laiko užpildymas", dizainerės Julijos Balsevičiūtės baldų dekoras. O ir visi kiti darbai reprezentuoja ne tik idėjas, bet ir techninį meistriškumą, kuris nėra būtinas, o kartais net ir sąmoningai ignoruojamas šiuolaikinio meno kūrėjų.

Antra – nėra dirginančių ar nemalonių pojūčių provokuojančių, šokiruojančių temų, neretai eksploatuojamų šiuolaikinio meno, begėdiškai lendančio į intymiausias žmogaus erdves, reiškiančio savo nuomonę politiniais, socialiniais klausimais. "12" autorius labiausiai domina meno santykis su įvairiausiomis šiuolaikinio gyvenimo apraiškomis, jo prasmės klausimai. Čia eksponuojama taikomoji dailė iš tiesų pritaikoma. Ir Julijos Balsevičiūtės baldų dekoras, ir Ugnės Blažytės juvelyrika ar architektūrinis Roko Kilčiausko projektas, manau, išgyventų ir savarankiškai. Jiems būdinga ne tik idėjinė įkrova ir estetinis patrauklumas, bet ir gebėjimas realiai funkcionuoti. Šūkis "menas menui" pamirštas jau seniai, darbai neatitrūksta nuo gyvenimo realijų. Toks švelnus, linksmas jaunatviškumas – kodėl gi ne? Juk ne kiekvienas gimsta krokodiliuku, žibučių žydėjimas ne mažiau žavus...

Trečia – ne viename kūrinyje jaučiama darbo vadovo įtaka, bet ne primestinė, o veikiau kaip tradicija, pasitikėjimas pripažintais menininkais, galbūt kiek transformuota jų principų ar idėjų tąsa. Tai ypač ryšku skulptoriaus Mindaugo Navako mokinių kūriniuose: skulptūros magistro Roko Petruškevičiaus baigiamajame darbe iš dviejų dalių "Kūlverstis" ir "Sfera" bei bakalauro Tomo Martišausko darbe "Keletas". Suvokus atlikimo sudėtingumą, požiūris į objektą gerokai kinta. Savotiškas grubumas ir konceptualumas – bruožai, iš kurių nesunku atpažinti M. Navaką, gyvenantį savo mokinių kūryboje. Viliaus Vanago, vienintelio šios parodos tapytojo, projektas "Šeimos istorija" jungia videomeno ir tapybos galimybes, kuriamas fragmentiškumo, laikinumo, erdvinės bei veiksminės gausos įspūdis. Projektoriuje besikeičiantys, ant sienos atsispindintys darbai tokie laikini, neapčiuopiami, jog primena J. Gasiūno tapybą dūmais. Gal ši asociacija ir nebūtų kilusi, jei ne ta raiški grakštaus silueto linija, lyg atsitiktinai išsiskleidžianti "pripeckiotame" fone... Bet visa tai natūralu ir suprantama – kalbame apie studentų darbus, o bet ko mokantis tiesiog būtina turėti atspirties tašką ir gerai, jei jis randamas netoliese.

Tiek įspūdžių ir bendrų pastabų, su karštais palinkėjimais, kad toks projektas vyktų kasmet. Ne todėl, kad mėgstu tik žibutes ir lakštutes. Norisi, kad ir šiuolaikiškų technologijų menas, prisijaukinęs ne tik dailės kritikus ar progresyvųjį jaunimą, bet ir pirkėją, vis dar ištikimą tradicinei tapybai, uždirbtų pelnytus litus. Lakštutėmis čiulbantys studentų darbai – pakankamai patrauklus masalas pirmajai pažinčiai.