Medžiotojų žmonos

"Nuostabus protas"

Rinkimai neišvengiamai artėja. Specialiai rinkimų agitacijai pastatyti stendai dar labiau paryškina nenatūralias plakatuose besišypsančių žmonių spalvas: visi kaip vienas atrodo ką tik išėję iš soliariumo. Dominuoja mėlyna: ačiū rusų avangardistams Komarui ir Melamidui, visame pasaulyje atlikusiems kažką panašaus į sociologinį tyrimą apie skirtingų tautų įsivaizduojamą idealų paveikslą, ir sužinojusiems, kad piliečiai savo namuose labiausiai norėtų matyti paveikslus, kuriuose dominuoja mėlyna spalva. Tų paveikslų personažai šiek tiek skyrėsi, tačiau bene dažniausiai buvo minimas Jėzus Kristus. Pasak tyrimo, idealiame rusiškame paveiksle turėtų susitikti Kristus ir meška. Įtariu, kad lietuviškame – Kristus ir medžiotojas.

Šią mintį pasufleravo antradienio LNK laida "Nuo …iki". Tokio pobūdžio laidos kažkodėl vadinamos "gyvenimo būdo", lyg jo esmė būtų kitų pomėgių, iškrypimų aptarinėjimas ir namų bei butų apžiūrinėjimas. Bet dėl skonio nesiginčijama. Į laidą telpa ir aukštuomenei save priskiriančios damos, ir seksualiai susirūpinę eiliniai lietuviai, ir dabar tokios madingos raganos bei raganiai. Žodžiu, laidoje įgyvendinama demokratija – kiekvienam po 15 minučių šlovės. Šįkart jos atiteko trimis ponioms, kurių vyrai milijonieriai pretenduoja tapti Seimo nariais. Jų vardų ir pavardžių neįsiminiau, bet kadangi kapitalo atsiradimo priežastys buvo diskretiškai nutylėtos, manyčiau, kad tie vyrai – sovietų nomenklatūros išeiviai. Nustebino kas kita – akivaizdžiai agitacinės paskirties siužetai buvo rodomi be menkiausios užuominos į rinkiminę ar kokią kitokią reklamą. Garbingos žmonos medaus lūpomis kalbėjo apie savo vyrus taip gražiai ir maloniai, kad netrukus supratau, kodėl jie taip ir nepasirodė kadre: sugadintų įspūdį. Kita vertus, gal jie jau tapo angelais ir nematomi skrajoja kažkur eiliniam televizijos žiūrovui nepasiekiamose aukštybėse. Žmonų pasakojimuose buvo piešiami idealūs, taurūs, dalykiški, apsukrūs, švelnūs, mylintys, darbui, šeimai ir tėvynei atsidavę vyriškiai. Dešimt viename. Gyvenime tokių neteko sutikti, bet neteko sutikti ir lietuvių milijonierių. Žodžiu, tai idealios būtybės, kurioms žemėje liko tik viena vieta – Seimas.

Kitas šių siužetų personažas buvo žmonų puoselėjami namai. Mane sujaudino absoliutus kičas, tvyrantis turčių pastogėse, nes gyvenime taip pat nesu su tokiu reiškiniu susidūręs. Kita vertus, tai labai brangus kičas, galintis užmušti bet kokią individualybę. O jei jos nė nebuvo?

Tos moterys taip troško likti savo nuostabiųjų vyrų šešėlyje, kad darėsi net graudu. Kai bulvarinė žiniasklaida pasakoja kraupias istorijas apie aukštuomenės moteris, vaikštančias pas įvairiausias būrėjas, kad sužinotų, kada jas galutinai ir mirtinai prikuls mylimi vyrai, pradedu galvoti, kad Lietuvai nepakenktų gera feminizmo injekcija. Tačiau pirmoji Lietuvoje feminizmą privatizavusi garsioji Marija Aušrinė, manau, jau ne vienai kartai įdiegė įsitikinimą, kad feminizmas – kažkas atgrasaus ir nepadoraus.

Beje, visas tris LNK herojes vienijo ir dar vienas bruožas – kone pamaldžiai televizijos žurnalistei rodomi jų vyrų medžioklės trofėjai. Prisiminiau, kaip vienas aukštuomenės medžiotojas šią vasarą nušovė savo žmoną ir dukterį, pasižiūrėjau į savo šunelį, jis pasižiūrėjo į mane ir mes abu supratome, kad už medžiotojus balsuoti neverta.

Neabejoju, kad panašių paslėptų reklamų pasitaikys dar ir daugiau. Įdomu, kaip į tai reaguos visos tos komisijos, įpareigotos saugoti potencialių seimūnų skaistybę. Gal tai įdomiau ir už pačius rinkimus, kurių rezultatus jau iš anksto skelbia žiniasklaida.

LNK tęsia gražų vasarą Anapilin išėjusio vieno didžiausių (gal net paties didžiausio?) kino aktoriaus Marlono Brando pagerbimą. Spalio 1 d. (22.35) bus parodyta Johno Frankenheimerio "Daktaro Moro sala" (1996), 3 d.(20.20) – Yves’o Somoneau komedija "Lengvi pinigai" (1998), 7 d. (22.35) – Jeremy Leveno "Don Žuanas iš Marko" (1993). Nors šituose, greičiausiai dėl pinigų kurtuose filmuose, ko gero, vaidina jau ne Brando, o tik legenda, jo asmenybės žavesiui vis dėlto sunku atsispirti.

Jei reikėtų nuspręsti, kas šių dienų kine galėtų prilygti jaunajam Marlonui Brando, pasirinkčiau Russellą Crowe. Jei netikite, pasižiūrėkite 2001 m. Rono Howardo sukurtą "Nuostabų protą" (LTV, 3 d. 21 val.), susišlavusį daugybę "Oskarų". Crowe čia vaidina realią asmenybę – genialų mokslininką, matematiką, Nobelio premijos laureatą šizofreniką Johną Forbesą Nashą. Atrodytų, kad tai nepakeliama užduotis režisieriui – sukurti vaidybinį filmą apie genialų beprotį, kuris dar gyvas ir gali tą filmą pamatyti. Ir dar jis – matematikas, vadinasi, ekrane nebus jokių beprotiškų nuotykių ar intrigų. Tačiau filmas pavyko, nes jo kūrėjai nesimėgauja savo personažo nelaime, bet subtiliai atskleidžia pasaulį, kuriame jis gyvena. Tai neįprastas, bet kartu ir prasmingas išgyvenimas, juolab kad iki pat galo taip ir negali suprasti, kur baigiasi beprotybės ribos ir kur prasideda realybė.

Crowe su savo uždaviniu susidorojo puikiai. Šis australietis Holivude iš pradžių asocijavosi su film noir personažais, juk neatsitiktinai jį įsidėmėjome "Los Andželo paslaptyse". Paskui buvo "Gladiatoriaus" triumfas, labai profesionalus "Įkaitas", antrąjį "Oskarą" aktoriui atnešęs "Nuostabus protas". Naujausias Peterio Weiro filmas "Komandoras: tolimoji pasaulio pusė" įrodė, kad Crowe gali vaidinti sudėtingus, nors beveik nepastebimus personažo vidaus pokyčius, kartu atskleisdamas didžiulį istorijos sluoksnį, nes sugeba labai tiksliai perteikti epochą, suformavusią jo personažą.

Kita šios savaitės kino legenda – Claude’as Chabrolis – ilgainiui tapo pačiu pikčiausiu prancūzų provincijos papročių fiksuotoju. Pirmasis greičiausiai buvo Gustave’as Flaubert’as, įamžinęs tą provinciją savo nemirtingame romane "Ponia Bovari". 6 d. 23.30 LTV parodys 1991 m. Chabrolio ekranizuotą Flaubert’o romaną. Ši ekranizacija pirmiausia turi patikti literatūros mokytojams, nes yra labai tvarkinga. Man ji atrodo kiek nuobodoka, bet padėtį gelbsti netikėta Isabelle Huppert vaidyba, o formos požiūriu išsiskiria puiki baliaus scena, pasižyminti itin įdomiu garsiniu sprendimu. Viename interviu Isabelle Huppert yra pasakojusi, kad Chabrolis jai primena Flaubert’ą: juos sieja tai, kad "niekas nežino, kurioje pusėje yra autorius – gėrio ar blogio".

Chabrolis (kaip, beje, visa prancūzų "Naujoji banga") visada žavėjusi Alfredu Hitchcocku. Kitas šios savaitės filmas – "Inpektorius Lavardenas" (1985) (LTV, 1 d. 23.55) – dar viena Chabrolio duoklė didžiąjam meistrui ir jo "Svaiguliui".

Dar viena šios savitės žvaigždė – Jennifer Lopez. Rytoj, spalio 2 d., TV3 parodys net du jos filmus: 20.15 – Steveno Soderbergho "Dingti iš akių", o 23.05 – Tarsemo Singho "Celę". Pirmajame ji – paprasta policininkė, tampanti nusikaltėlių įkaite, antrajame – vaikų psichologė, pasiryžusi pavojingai kelionei po serijinio žudiko pasąmonę. Tik psichologė gali išgelbėti paskutinę jo auką, kuri, galimas daiktas, dar gyva.

Tarsemas – muzikinių klipų ir reklamos specialistas, "Celė" – jo režisūrinis debiutas, o tai daug pasako apie jo stilių.

Atvirai sakant, ta serijinių žudikų pasąmonė ne tokia jau įdomi. Todėl monotoniškai iš filmo į filmą keliaujantys vis tie patys motyvai (vaikystėje patirta trauma, meilės stoka, vis didėjantis žiaurumas ir jo teikiamas pasitenkinimas) verčia režisierius nertis iš kailio. Kartais padeda ir seksualus, švytintis, nepakartojamas Jennifer Lopez kailis... atsiprašau, kūnas.

Jūsų – Jonas Ūbis