Kūlversčiai erdvėje ir plokštumoje

Arvydas Žalpys. Instaliacija "14". Detalė. 2004 m.

Arvydo Žalpio skulptūra padaryta pagal tikslius fortepijono matmenis. Žinoma, čia nėra kojų, pakeliamo dangčio ar kitų muzikos instrumentui būtinų, o skulptūrai trukdančių detalių. Ir ne todėl, kad laikomasi Michelangelo priesakų kalti tokias skulptūras, kad jas nuridenus nuo kalno jokia detalė neatskiltų. Žalpio fortepijono nenuridensi – jis popierinis. Nebent ištempsi kaip burę – tada skulptūros tvirtumą matuos ne žemė, o vėjas. Tačiau nesiruošiu dangstytis popierinėmis metaforomis ir taip išsisukti nuo darbo analizės. Nes prisilietimo malonumas (glostant šiugždančius popierėlius) tikrai nėra svarbiausia šio darbo vertybė.

Pirmas mano matytas "meniškai" perdarytas muzikos instrumentas buvo Nam June Paiko preparuotas pianinas Fluxus retrospektyvoje ŠMC. "Tate Modern" galerijoje Londone mačiau Rebeccos Horn "Koncertą anarchijai" (1990) – ant lubų kabantį ir periodiškai savo "vidurius" išverčiantį fortepijoną. Buvusiame "Skrajos" baldų fabrike Vilniuje stovėjo Dano Aleksos stiklinis fortepijonas ant trijų kastuvų (vietoj kojų). Būtų galima surengti didelę parodą "Fortepijonai mene", bet Žalpio atveju svarbiausias ne fortepijonas, bet dekonstrukcija. Tik dekonstruoja jis ne patį muzikinį instrumentą, kaip Nam June Paikas (nuoroda į Johną Cage’ą), ne totalitarinės politikos instrumentą, kaip Rebecca Horn, ir net ne prabangų aukštosios kultūros atributą, kaip Danas Aleksa, o pačią dailės istoriją. Jis diskutuoja ne su gyvais ir mirusiais autoriais, bet su knygomis – tuo erdvinio bei laikinio objekto suplokštinimu, jam tapus reprodukcija.

Todėl Žalpys dirba su popieriumi. Senu, pageltusiu popieriumi (nesvarbu, kad tie lapeliai dabar nudažyti juodai ir iš tolo primena švino plokšteles). Popieriaus lapas yra įprastas minčių ir vaizdų išdėstymo plokštumoje formatas. Žalpys ima standartinius nedidelio formato lapelius ir tarsi koks minimalistas kruopščiai dėlioja formą iš standartinių elementų. Na taip, joks minimalistas nedėliotų muzikos instrumento – jam tai būtų nedovanotina literatūrinė prabanga, vietoj skaičių sekos siūlyti metaforą. Žalpys ir neapsimeta esąs minimalistas, veikiau – estetas. Jam svarbios vizualios ir konceptualios skulptūros ir erdvės jungtys – kad šalia popierinio fortepijono kabančios klaviatūros šviesos ir šešėlių žaismas padalytų patalpą į pozityvą ir negatyvą. Kad skambanti roko muzika disonuotų su įprastu fortepijono skambesiu ir t.t.

Taip, bet kur čia dekonstrukcija? Kad "fortepijonas" kabo vertikaliai? Kad sudėliotas iš popieriaus lapelių? Gal Žalpys tiesiog kuria gražius daiktus interjere? Net jeigu taip – nematau čia nieko bloga. Bet menininkas nėra toks naivus, kaip paviršutiniškas žiūrovas norėtų manyti. Jau anksčiau pradėjęs savo popierines intervencijas į meno istoriją Žalpys dekonstravo Malevičiaus juodą kvadratą. Tiesiog išskaidė jį dalimis ir ištempė erdvėje. Pasirodo, kanoniškiems meno kūriniams daug pavojingesnis jų pavertimas trimačiais objektais nei reprodukcinis suplokštinimas. Žalpys mėgsta erdvės – plokštumos, pozityvo – negatyvo žaidimus. Tapybos trienalėje jis eksponavo medinius paveikslus iš lentų, suplokštino kėdę – pavertė ją mediniu piešiniu. Ne šiaip suspaudė baldus ir erdvę, bet trimatę formą perteikė kaip geometrinį brėžinį.

Diskutuodamas su dailės istorija menininkas renkasi įdomią poziciją – jis neatakuoja klasikų iš dabarties, neperrašinėja jų kūrinių, bet ir negarbina kaip genialios tobulybės. Arvydas Žalpys pasirenka tarpinę erdvę tarp paveikslo ir reprodukcijos, objekto ir popieriaus lapo. Iš šių keturių elementų, visaip juos vartant, atsiranda paradoksalūs dailės istorijos ir erdvės apvertimai. O po kiekvieno naujo kūlversčio sudreba aplinkinio pasaulio pamatai. Bent jau tiems, kurie netingi vartytis.