Utopijų forumas

Robert Wilson

Šįmet Naujosios dramos akcija skirta utopijų temai. Ji domina įvairius šiuolaikinio pasaulinio teatro kūrėjus. Pateikiame keletą minčių iš žurnalo "Theater" numerio "Utopija ir teatras". Jos šiandien skamba aktualiai ir mums.

Rustom Bharucha: Pasakyčiau, kad šiandien visą teatrą persmelkęs "distopijos jausmas" gali pastūmėti jį atsinaujinimo link. "Mes nugalėsime!". Jei ir taip, tai tik pažinę savo pažeidžiamumą mūsų laikų kataklizmų akivaizdoje. Išreikšti šį pažeidžiamumą – vadinasi duoti pradžią alternatyviems teatro naratyvams ir kalbai. Tačiau mūsų euforija tęsiasi, lydima "distopijos jausmo" ir stiprinama klaidingų įsitikinimų bei nežinomybės baimės.

Mes niekada rimtai nevertiname "kitų žmonių" (ir specifiškai – kitų kultūrų kontekstų), laikomės savo pačių nustatytos krypties, esame užsidarę savo pačių monokalbinėse, monokultūrinėse teatrinėse pastangose. Mes pripažįstame tik tos kalbos, kuria kalbame, patirtis (žinojimus) ir kultūrinę empatiją su tais žmonėmis, kuriuos manome esant savo adresatais. Šie žinojimai yra iliuziniai, pagrįsti supaprastintu tokių savokų kaip "komunikacija", "tikėjimas", "technika" ir "kompetencija" suvokimu.

Dragan Klaič: Teatras lieka paskutinis utopinio mąstymo prieglobstis. Ištremti iš akademijų, sukompromituoti politikoje, pajuokti medijų, utopiniai svarstymai vis dar galimi menuose; scenoje jie gali būti realizuoti kaip kolektyvinės pastangos, ne kaip vieniša fantazija.

Distopija yra iš esmės poleminė vizija. Nors kaip ateities pranašystė distopija gali šokiruoti, ji taip pat numato galimas alternatyvas – net reikalauja jų, kelia aliarmą, įspėja apie kitaip įsivaizduojamos ir apibrėžtos ateities būtinybę, priešpriešindama ją blogiausiems pjesių pateikiamiems scenarijams. Kiekvienai ateities refleksijai būtinai reikia ir utopijos, ir distopijos kaip tam tikrų ekstremumų, kaip dviejų polių, tarp kurių gali atsirasti ir skleistis daugiau įmanomų alternatyvų. Utopiją ir distopiją galime vertinti kaip hiperbolizuotus, net demagogiškus ateities modelius, bet jie yra būtini norint ištirti ateitį anapus banalybių ir sukurti daugiau alternatyvų.

Daugelis teatrų seka komerciniais impulsais ir pataikauja masėms bei jų skoniui. Kvailybė, oportunizmas ir banalybė nustūmė utopinę svają nuo scenos.

Richard Foreman: Aš įsivaizduoju, koks turėtų būti utopinis teatras. Sakykime, kas vakarą publikos akivaizdoje būtų pastatomas (surepetuojamas) vienas puslapis teksto. Su visomis dekoracijomis, šviesomis ir muzika. Tik viena minutė, repetuojama vis iš naujo, kol pasiekiamas tikras ir gilus kompozicinis apreiškimas. Galbūt ta viena minutė truktų du vakarus, o gal net tris. Iš publikos tikriausiai reikėtų imti 500 dolerių užstatą kaip garantiją, kad jie lankysis tol, kol apreiškimas bus pasiektas, – arba kol bus įsitikinta, kad jis nepasiekiamas (pinigai būtų grąžinami). Tada repetuojama kita minutė – ir taip ligi pabaigos. Man tai būtų utopija – teatro rojus.

Tony Kushner: Utopijos teatras? Spektakliai bus nepaprastai ilgi. Žmonės nebeis į darbą, taigi tai nekels rūpesčių. Suvaidinti spektaklį užtruks keletą dienų ar net savaičių. Galime pasilikti visą naktį ir dainuoti. Kai kuriose pasaulio dalyse spektakliai truks ištisus metus, susikurs jų kultai ir net kultūros. Darbo pasidalijimas bus atgyvena, todėl tikriausiai nebus nei aktorių, nei žiūrovų. Spektaklius formuos kažkokia baisiai sudėtinga kombinacija, apimanti tradiciją ir spontaniškumą, dalyvavimą ir stebėjimą, intelektą ir impulsą. Bus daugybė taisyklių, bet jų ignoravimas nebus smerktinas, jis trauks praeivių dėmesį. Tikiuosi, kad puikiosios primadonos išliks. Turės būti, privalės išlikti garbinimas, kitaip tai ne teatras. Galbūt kiekvienas bus žvaigždė. Taip pat ir kelionė: niekada nepabaigsi ten, kur pradėjai, ir niekada nežinosi, kur esi, ir tau tai nerūpės. Kai kurie spektakliai siaus po visą planetą. Nebus bilietų ir kritikų.

Parengė R. B.