Šiaurės maršrutai: Helsinkis

Kiasmos modernaus meno muziejus

Prieš važiuodami į kitą šalį jau turime jos viziją – dažniausiai sulipdytą iš stereotipų, draugų pasakojimų ir turizmo vadovų. Mintyse brėždama įsivaizduojamos Suomijos kontūrus atrandu vis daugiau senovinės ir populiarios mitologijos pavyzdžių – pradedant nacionaliniu epu Kalevala ir baigiant instrumentine metalo grupe "Apocalyptica", mobiliaisiais "Nokia" telefonais ir lenktynininku Mika Häkkinenu. Fragmentiškas Suomijos vaizdinys tampa dar gražesnis, kai jį pakylėja pasaulinio garso "kolosai" – kompozitorius Jeanas Sibeliusas, architektas Alvaras Aalto, kino režisieriai Mika ir Aki Kaurismäki. Net šios palyginti nedidelės Šiaurės šalies politikoje yra keletas įvykių ir asmenybių, kurių gali pavydėti didžiosios šalys – pavyzdžiui, sumanios maršalo C.G.E. Mannerheimo strategijos dėka suomiai atsilaikė 1939 m. Žiemos kare prieš sovietų Rusiją ir netapo raudonosios imperijos dalimi. Suomijos moterys pirmos pasaulyje (1906 m.) išsikovojo rinkimų teisę, o nuo 2000 m. šaliai vadovauja prezidentė Tarja Halonen (viena iš septynių moterų prezidenčių pasaulyje). Dar ilgiau pakedenus populiarią vaizduotę, pakiltų saunos termometro stulpelis – ir tektų baigti virtualią ekskursiją. "Jei nebuvai saunoj, nebuvai Suomijoje", – skelbia gidas. Nebuvau. Vadinasi, nieko nemačiau?

Bet juk ne kaitintis važiavau! Man rūpėjo geriau susipažinti su didžiaisiais Šiaurės šalių muziejais – jų parodine veikla ir kolekcijų formavimo principais, edukacinėmis programomis ir institucine politika. Įsibėgėjusioje diskusijoje apie Lietuvos Nacionalinės galerijos formavimą pravartu paanalizuoti Suomijos, Švedijos ir Danijos muziejinę patirtį. Aplankiau ir mažesnius meno centrus bei galerijas – kad bent fragmentiškai pažinčiau platesnį meninį kontekstą. Mano tiriamąją programą parėmė Šiaurės šalių ministrų tarybos informacijos biuras, skyręs "Sleipnir" stipendiją.

Kiasma – kryžminė ugnis?

Chiazma (gr. chiasmos) reiškia kryžmę – ir daugybę iš to išplaukiančių dalykų, pradedant stuburinių gyvūnų regimųjų nervų susikryžiavimu ir baigiant chromosomų dalių persitvarkymu ar atvirkščiu paralelizmu. Svarbiausias Kiasmos modernaus meno muziejaus tikslas – būti susitikimų vieta. Čia susikryžiuoja meno mėgėjų ir profesionalų, turistų ir vietinių gyventojų keliai. Kiasma išnyra kaip saulėje blizgantis povandeninis laivas pačiame Helsinkio centre, Mannerheimo aikštėje. Nepastebėti šio pastato tiesiog neįmanoma – amerikiečių architekto Seveno Hollo suprojektuotas ir 1998 m. atidarytas muziejus išsiskiria ne tik įspūdingai išlenktomis sienomis ir ilgais koridoriais, bet ir panaudotų medžiagų – blizgančio aliuminio, stiklo, betono, medžio, bronzos ir cinko derme. Funkcionalios ir elegantiškos vidaus erdvės suprojektuotos atsižvelgiant į žmogaus mastelį ir aukso pjūvio proporcijas. Helsinkis – viena iš jauniausių Europos sostinių, praktiškai neturinti senamiesčio (apie 90 procentų pastatų pastatyti po 1917-ųjų) – tai ypač sustiprina modernios ir šiuolaikiškos architektūros poreikį.

Michailas Jeleznikovas. "Paradų pasakos". 2002 m.

Kiasmos modernaus meno muziejus nėra atsigręžęs į praeitį – jis tvirtai stovi dabartyje ir bando projektuoti ateitį. Savo veiklos lauką muziejus apibrėžia labai plačiai: propaguoti šiuolaikinį meną suartinant menininkus ir pačią įvairiausią publiką – kad šiandien kuriamas menas taptų kasdienio gyvenimo dalimi. Tai daryti padeda Kontti salė, kartais virstanti menininkų dirbtuvėmis ar naujo projekto paruošimo kambariu – taip žiūrovas susipažįsta su įvairiomis meno proceso stadijomis. Studio K erdvė skirta individualiems projektams. Dar yra daugybė salių, kur rengiamos didelės tarptautinės parodos ir keičiamos ekspozicijos iš muziejaus rinkinių. Kiasmos kolekcija nėra sustingęs fondų tamsybėje dūlantis rinkinys. Jo eksponatai rodomi vis naujose parodose, kurios rengiamos atsižvelgiant ir į žiūrovų nuomonę – pavyzdžiui, labiausiai pamėgtų ir nekenčiamų kolekcijos darbų paroda "Love Me or Leave Me…". Be parodinės erdvės muziejuje dar yra seminarų kambarys, mediateka, skaitytojų kampelis, biblioteka, teatras, kavinė ir meno leidinių bei suvenyrų parduotuvė. Kiasma kuria ne bauginančios meno šventovės, o demokratiško vizualios kultūros centro įvaizdį.

Pagreitinta istorija

Rengiant tarptautinius projektus ir formuojant kolekciją, prioritetai teikiami Suomijos ir Baltijos regiono šalių menininkams. Atrodo, ir Lietuvoje šūkį "Ieškok tolimo!" keičia imperatyvas "Pažink artimą". Kaimyniško bendradarbiavimo pavyzdys – Baltijos šalių, Suomijos ir Rusijos šiuolaikinio meno paroda "Greičiau už istoriją". Kuratorius Jari-Pekka Vanhala bando iš įvairių pusių pažvelgti į vis didesnį pagreitį įgaunančios vartojimo kultūros sklaidą, o kartu apmąstyti kintančias laiko ir erdvės koordinates Baltijos regione. Kaip matome iš parodos, laikai tikrai pasikeitė – žmonės laisvai pereina Suomijos ir Rusijos sieną, dėvėti drabužiai tampa nostalgiškos instaliacijos dalimi (kelintą kartą?), ant sausainių pakelio puikuojasi firminis ženklas "Ariel", o ant cigarečių – "Tampax". Tačiau įsijausti į parodą trukdė mintis, kad kone pusė darbų jau matyta kitur – "Traukos centre", "Savigarboje", "2 Show". Turbūt reiktų uždėti pliusiuką ŠMC – kad operatyviai supažindina vietos publiką su eksportiniais menininkais. Kita vertus, apima kažkoks klaustrofobiškas savo uodegą ryjančios gyvatės pojūtis – negi iš tiesų tas "einamų" menininkų ratelis toks mažas? Ar sklandžiai funkcionuojantis Baltijos šalių meno institucijų tinklas pamažu netampa savo galią reprodukuojančia mašina? Žinoma, niekas nenori "prašauti pro šalį", todėl ir renkasi patikrintus vardus. Klaidos tikimybė minimali, iššūkio – irgi. Ar ne metas radikaliau sujaukti kontekstus, kvestionuoti ne tik kaimynų, bet ir savo pasirinkimus, institucinę hierarchiją, naująją nomenklatūrą? Kur dingo meno chuliganai? Parodos išprovokuotus klausimus taikau ir sau pačiai. Kažkada Deimantas Narkevičius į savo kuruojamą projektą ŠMC pasikvietė Pilies gatvės menininką. Jis tvarkingai pastovėjo su savo darbeliais kaip tarp stiklų pakliuvusi peteliškė, ir tuo "elitinio" ir "gatvinio" meno sąmyšis baigėsi. Gerai, kad dar yra Artūras Raila.

Eksponatas iš sovietinių apatinių drabužių parodos "Kūno atmintis"

Mano kritika nukreipta ne į atskirus autorius, o į patį naujojo konformizmo principą, mandagiai neutralizuojantį visokias maišto apraiškas. Žvelgiant iš menininkų pozicijų, jie kaip tik atstovautų kritiškajai visuomenės daliai. Ir meno institucijos turėtų būti (dažnai ir yra) ne maišto tramdytojos, o kurstytojos. Jų funkcija – pasiduoti provokacijoms ir jas inicijuoti. Na, bet jei dabar – "prijaukintų provokacijų" metas, pasiduodu aš. "Palydėkite mane, kur tyko spąstai". Beje, atskirai paėmus, dauguma parodos darbų pasakė kažką įdomaus apie mūsų ir savo asmeninį laiką. Lakoniškiausią ir tiksliausią šiuolaikinio žmogaus vaizdinį pateikė Kristapas Ģelzis, nusifilmavęs kaip einantis fakelas – degantis žmogus.

Paroda provokuoja apmąstymus, pateikia tam tikrą Baltijos regiono naujojo meno viziją ir nepamiršta įtraukti žiūrovų – jie, užlipę ant medinių klavišų, persikūnija į Terminatorių ir "traiško" ekrane bėgiojančius žmogeliukus (menininkus – bet argi tai svarbu?). Tai A. Černyševo ir V. Efimovo projekto "I’ll be back" dalis. Kita dalis turėtų būti milžiniškas paminklas Arnoldui Schwarzeneggeriui kaip Terminatoriui T-800 Grace, Austrijoje.

Tarybinis striptizas Helsinkio viloje

Nemažiau apmąstymų (ir kur kas daugiau emocijų!) kelia konceptuali istorinė tarybinio apatinio trikotažo paroda "Kūno atmintis", kurią iki liepos 27 d. galima pamatyti Helsinkio miesto muziejuje (Hakasalmeno viloje), penkios minutės kelio nuo Kiasmos. Ekaterinos Degot ir Julios Demidenko kuruojama paroda jau rodyta Sankt Peterburge ir Vienoje – ir visur sulaukė daug dėmesio. Tai nėra bandymas viešai išskalbti tarybinių baltinių purvą – veikiau pasižiūrėti į sovietmečio kultūrą ne iš totalitarinės galios pozicijų, bet "iš apačios".

Tikri sovietmečio apatinių pavyzdžiai parodoje sumaniai derinami su to meto fotografijomis ir šiuolaikiniais meno objektais. Kartu pateikiamas ir išsamus laikotarpio komentaras. Ekspozicija padalyta į tris dalis: "Individualus / kolektyvinis" (1920–1950), "Kasdienybė / gėda" (1950–1970) ir "Nepriteklius / svajonės" (1970–1990). Eidamas nuosekliai matai, kad aseksualūs tarybiniai kūnai tėra menki sveikos visuomenės nareliai, skirti kolektyvinės gimnastikos ornamentams išdėlioti. Graudžiai juokingai atrodo tos sportininkų figūrėlės su kone iki ausų užtemptais "triusikais". Kita vertus, masinė sveiko gyvenimo būdo propaganda ir dabar palieka stiprų įspūdį, ypač monumentalūs Deinekos plakatai su "darbui ir gynybai" įkvepiančiais eilėraštukais:

Работать, строить и не ныть!
Нам к новой жизни путь
указан.
Атлетом можешь ты не быть,
Но физкультурником –
обязан.
(Statyti, dirbti ir neinkšt!
Į naują rytą kelias veda.
Atletu galima ir negimt,
Tačiau sportuot – visi privalo.)

Bettina Rheims. Iš ciklo "INRI". 1997 m.

Apžiūrinėjant parodą kyla pačios įvairiausios emocijos – juokas ir gėda, atpažinimo malonumas ir atstūmimo reakcija. Pažįstamas sovietinės masinės gamybos šūkis: patogumas ir patvarumas! Jokios kalbos apie estetinį (o ypač erotinį) malonumą. Viskas modeliuojama pagal karo pramonės reikmes. Nors visais laikais išradingos nomenklatūros poniutės rasdavo privačių siuvėjų, rankomis siuvančių dailius apatinius pagal užsienio madų žurnalų pavyzdžius. Paprasti žmonės irgi nenusileido išradingumu – ir sugalvok tu man prie moteriškų kelnaičių prisiūti baisiąsias medvilnines kojines! Tarsi pasityčiojimas iš "liaudies dizaino" atrodo paskutinėje salėje per visą sieną užklijuota milžiniška parodos rėmėjos apatinio trikotažo firmos "Triumf" reklama: erotiškai atsilošusi mergina ilgomis kojomis ir seksuliais apatiniais atrodo kaip į vietinę "Humaną" nusileidusi marsietė.

Bettinos vargai

Po visuomenės oda bando palįsti ir kontroversiškoji prancūzų fotografė Bettina Rheims – jos retrospektyva vyko netoliese esančiame "Tennis Palace" meno centre. Savo karjerą ji pradėjo 6-ajame dešimtmetyje fotografuodama gatvėje atsitiktinai sutiktus striptizo šokėjus. Ji greitai prasimušė į mados, reklamos ir meno sceną, o 1995 m. buvo oficialiai pakviesta nufotografuoti Prancūzijos prezidentą Jacques’ą Chiracą. Didžiausią triukšmą sukėlė bendradarbiaujant su Serge Bramly sukurta fotografijų serija "INRI". Kristaus gyvenimo scenas ji perkelia į mūsų laikus, o pozuoti šventajai šeimynai kviečia įvairius žmones – tarp jų ir valkatas bei prostitutes. Bettinos Rheims darbai ne juokais užrūstino Katalikų bažnyčią – ypač nuogos moters, vaizduojančios nukryžiuotąjį, paveikslas. Tačiau apžiūrėjus visą parodą šie darbai nebešokiruoja. Fotografė nuolat ieško virsmo, balansuojančio ant "nelegalumo" ribos: ji fotografuoja bręstančius androginiškus paauglius, lesbiečių seksą, Šanchajaus vargetas, modernius meilužius, erotinių fantazijų apniktas moteris. Kiekvienas kadras rodo ne tik dėmesį seksualumui ir marginalioms patirtims, bet ir menininkės reiklumą sau. Ji nesiruošia tenkinti nei savo, nei žiūrovo liguisto smalsumo. Tose fotografijose yra kažkas daugiau nei geismų deformuotas žmogaus kūnas. Paradoksalu, kad "puolę angelai" Bettinos Rheims fotografijose spinduliuoja šventumą – ne dangišką, o žemišką. Gal todėl jai nebijo pozuoti ir tokios garsenybės kaip Charlotte Rampling ir Catherine Deneuve.