Atrastos knygos

"Kaip svarbu būti rimtam"

Kai kalbama apie kino ir literatūros santykius, dažnai pasitelkiamas Marcelio Prousto pavyzdis. Jo "Prarasto laiko beieškant" vadinamas visiškai nepaklūstančiu ekranizacijai kūriniu. Kai buvau jaunas, periodiškai skaitydavau žinutes apie tai, kad Luchino Visconti jau baigia surinkti pinigus ir netrukus prasidės filmavimas. Vėliau, jau po didžiojo italo mirties, knygą (tiksliau, vieną pirmojo tomo siužeto linijų) ekranizavo Volkeris Schlöndorffas. Jo "Svano meilė" gal ir nenusikalto knygos raidei, bet visiškai neatitiko jos dvasios.

Paradoksas, bet tai geriausiai pavyko perteikti Paryžiaus čiliečiui Rauliui Ruizui, 1999 m. sukūrusiam filmą "Atrastas laikas" (LTV, 19 d. 23. 10). Tai paskutiniojo knygos tomo ekranizacija. Kiek žinau, lietuviškai visas ciklas dar neišverstas, tad ne vienam "Elito kino" žiūrovui nebus ko griebtis ir lyginti, pasižiūrėjus filmą. (Kita vertus, po siaubingo "eksperimento" su Jameso Joyce’o "Ulisu" gal ir nereikia to daryti? Regis, lietuviams pakanka Baricco ir Coehlo.) Tačiau filmas apima visas romano temas. Simboliška jo pradžia, kai filmo personažas – rašytojas – žiūrinėja fotografijas. Tarp jų yra ir paties Prousto, jo tėvų veidai. Tai, kas buvo novatoriška Prousto prozoje – noras atkurti praėjusį laiką, jo kvapus, garsus, tėkmę, – filme atkuriama asociatyviniu montažu.

Šią savaitę programoje gausu garsių ir skandalingų prancūzų režisierių filmų. TV4 (15 d. 15.25) rodo ankstyvąjį Bernard’o Blier filmą "Mano draugo moteris" (1983). Filme pamatysime anksti mirusį komiką Coluche’ą ir jaunutę Isabelle Huppert. Blier savo filmuose ir knygose (nes yra ir žinomas rašytojas) visada rodo netradiciškai besiklostančius lyčių santykius ir mėgsta nutrinti realybės, košmaro, sapno ribas, o reginį prisodrinti absurdiško humoro. Todėl jis vadinamas provokuotoju. Tačiau retas kuris režisierius išdrįs pasakyti, kad viską išgalvoja, pasakoja apie tai, ko pats nėra patyręs. Kita vertus, jis griežtai laikosi vienos taisyklės: kartą pradėjęs, t.y. "įjungęs" vaizduotę, jis visada eina iki galo. Tai reiškia, kad jo nesustabdo jokie draudžiamieji ženklai – nei vidinis cenzorius, nei realizmo taisyklės.

Prisipažinsiu, kad Blier pastangos šokiruoti kartais man atrodo bergždžios. Tačiau jei jo provokacijas lyginsime su Catherine Breillat, Blier atrodys išminčius. Tačiau kas dabar žino Blier? Užtat Breillat "Romansą" (TV4, 15 d. 22.45) ir paties didžiausio penio savininką Rocco Siffredi žino kiekvienas save gerbiąs kino snobas. Tik neaiškinkit man, kad tai gilus, įdomiai su kino formomis eksperimentuojąs kūrinys. Pornografija yra pornografija, net feministiniame padaže. Režisierė provokuoja, bet tai daro taip manieringai, kad net per "karščiausias" scenas imi nuobodžiauti. Kita vertus, kadaise perskaityti jos žodžiai, esą kurti filmą – tai bučiuoti iliuzijas, ilgam įstrigo atmintyje ir, ko gero, perteikia jos kūrybos esmę.

Gerą porciją erotikos žada ir kontroversiškai vertinamo italų režisieriaus Dario Argento dukters ir jo filmų aktorės Asios Argento filmas "Vieniša gražuolė" (LNK, 15 d. 0.10). Sakyčiau, kad filmas labiau tiktų "Snobo nakčiai", bet ateinančią savaitę LNK snobams (20 d. 22.35) siūlo izraeliečio Ariko Kapluno "Janos draugus", kuriuos visai neseniai jau rodė "Elito kinas". Keistas tas mūsų elitas ir tie mūsų snobai, jei jiems rodomas tiesiog mielas, lyriškas filmas apie meilę. Jo kūrėjai – išeiviai iš Rusijos, tad filme gausu atpažįstamų intonacijų, sakyčiau, kad net ir jo stilius gerokai paveiktas vadinamųjų sovietinių lyrinių komedijų.

Esu cinikas, labiau mėgstu ne lyriką, o ironiją. Todėl niekada neatsisakau progos pasiklausyti Oscaro Wilde’o sąmojų. LNK (16 d. 20.15) parodys vieną naujausių jo ekranizacijų – 2002 m. Oliverio Parkerio sukurtą "Kaip svarbu būti rimtam". Rupertas Everettas ir Colinas Firthas čia vaidina du Viktorijos laikų lengvabūdžius gražuolius, kurie gyvena dvigubą gyvenimą. Tačiau jie įsimyli tą pačią moterį, kurią vaidina garsiausia šių laikų blondinė Reese Whiterspoon. Kadangi abu ponai naudojasi vienu pseudonimu, jų laukia daug nesusipratimų, kuriuos pasimėgaudamas komentuoja visa tai sugalvojęs Wilde’as. Šis filmas – nebe pirmoji Wilde’o pjesės ekranizacija. Tai tik dar kartą įrodo, kad literatūra nesirengia trauktis iš kino. Galiu tuo tik pasidžiaugti.

Jūsų – Jonas Ūbis