Šiuolaikinio šokio festivalis

"Random" šokio trupės spektaklio fragmentas

Kiekvienais metais tarptautinis festivalis "Naujasis Baltijos šokis" išprovokuoja nemažai pamąstymų apie šiuolaikinio šokio formas, jų raidą ir ateitį, apie Lietuvos choreografų darbų vietą Europos šokio kontekste. Šiemetinis festivalis nebuvo išimtis. Tiems, kurie nuo balandžio 29 iki gegužės 4 d. pasiryžo kiekvieną vakarą tarsi vaistų porciją priimti šiuolaikinio šokio dozę, kartais tie vaistai galėjo pasirodyti kartoki, kartais – prėskai saldūs, o kartais – išties taisantys sveikatą. Šiemetinį festivalį pavadinčiau vitaminizuotu – jame tarsi didelėje kapsulėje buvo sumaišyti patys įvairiausi elementai, leidę sielai pasijusti pakrauta dar vieneriems metams.

Iš 21 festivalyje dalyvavusios trupės 12 atvyko iš Didžiosios Britanijos. Organizatorių – Lietuvos šokio informacijos centro ir Britų tarybos – pavadinta "Britų šokio vitrina", ši festivalio dalis masino margu trupių spektru. Ji leido suvokti šiuolaikinio šokio raidos kryptis – nuo mechaniškai tikslaus abstraktaus judesio demonstracijos iki judesio teatro, nuo "grynojo" šokio iki multimenų elementais papildyto teatralizuoto vyksmo. Net šešios britų trupės savo spektaklius grindė judesio galimybėmis, nežaisdamos nei metaforomis, nei kokiomis nors prasmėmis. Vieni choreografai gėrėjosi grynąja judesio forma. Kitiems judesys buvo pagalbinė priemonė, reikalinga minčiai išreikšti.

Pirmajai grupei pirmiausia priklausytų "Random" šokio trupė. Jos choreografas Waynas McGregoras ištobulino judesį ir privertė juo gėrėtis, kaip gėrimasi tobulai veikiančiu mechanizmu. Spektaklyje "Nemezidė" šokėjai tokiomis pat tiksliomis linijomis pasižyminčių videovaizdų fone dinamiškai judėjo, nė sekundei neleisdami nei sau, nei žiūrovams atsipalaiduoti. Pats choreografas šoko solo, nes vargu ar bent vienas trupės šokėjas būtų galėjęs pakartoti jo judėjimą, veikiau panašų į guminės juostos rangymąsi. Skaitmeniniai padarai ir ugnis, virstanti sniego lavina, ekrane už jo nugaros kūrė nerealų sapno vaizdą. Ir kai jau atrodė, kad tobuliau judėti nebeįmanoma, scenoje buvo parodytos "Poliarinės sekos", kuriose šokėjai kūrė ateities androidų pasaulį, patrauklų savo tikslingumu, bet šaltą ir bejausmį.

Visiška priešingybe "Random" pasirodymui tapo Russelo Maliphanto trupės kompozicijos. Paties trupės choreografo atliktas solo "Pirmoji dalis II" buvo lygiai toks pat nerealus, bet šįsyk – dėl paties R. Maliphanto asmenybės. Jis judėjo, kaip juda laikas, – be garso, tarsi būtų pakibęs juodoje scenos tamsoje. Taiči kovos meno padiktuoti judesiai leido jam šokį paversti tekėjimu, liete persiliejant iš vienos formos į kitą. Tokia pat tobula atrodė ir kompozicija "Du kart trys", čia judesys buvo suskaidytas į atskiras sudedamąsias detales, kurių kiekvieną atliko kita šokėja. Tai atrodė panašu į muziką, kur kiekvienas instrumentas groja skirtingas natas, bet mes girdime ištisinę užburiančią melodiją.

O tarp šių dviejų trupių rikiuotųsi kitos keturios, toli gražu ne taip išradingai eksperimentavusios judesio galimybėmis. "Walker Dance Park Music" trupės spektaklyje "Sielos tyla" išties neleista sielai prabilti. Jame dominavo vien tik bejausmis kūniškas šokis, stokojantis "Random" tikslumo. Tuščiu judesio grožiu leista pasigėrėti ir Charleso Linehano trupės kompozicijoje "Naujasis kvartetas".

Kultinis amerikiečių choreografas Stephenas Petronio trupei "CandoCo" sukūrė amerikietiškai abstrakčią kompoziciją "Žmogiškoji siuita". Joje įdomiausias buvo neįgalių, vežimėliuose sėdinčių šokėjų santykis su sveikaisiais, kai visi vieni kitiems tapo paspirtimi, tuo tarsi įrodydami, kad kiekvienas žmogus turi paskirtį ir galimybes.

Roberto Hyltono (trupė "Robert Hylton Urban Clasicism") šokis buvo toks pat abstraktus, tačiau skyrėsi savo stilistika. Gatvės šokį jis užkėlė ant scenos, papildydamas gerai pažįstamus hiphopo ir breiko judesius gera humoro doze bei klasikinio šokio grakštumu. Jo pasirodymo netikėčiausia dalimi laikyčiau vieną iš dviejų parodytų videofilmų "Du cukraus gabalėliai prie mano hiphopo" apie senelių namuose surengtas džiazo šokio pamokas. Stebint, kaip nuoširdžiai seneliai raito klubus ir užkulnius, klausant jų šiltų atsiliepimų apie šokio poveikį kūnui ir sielai, suvoki, kad šokis išties turi milžinišką galią ten, kur stringa žodis.

Tai, beje, pademonstravo ir Anna Krzystek, savo kompozicijoje "Laukimas" materializavusi laiką ir leidusi pamatyti, kaip jis sekundė po sekundės kapsi aplinkui. Jos lėtas vaikščiojimas po sceną, lydimas radijo aparato traškėjimo, simbolizavo laukime dingstančio laiko beprasmybę, kankinančią sielą ir kūną.

Šokio teatru vadinčiau "Ricochet" trupės spektaklį "This is your Life" (choreografė Lucy Guerin) ir Eddie Ladd pasirodymą. Pastaroji per 12 minučių labai emocingai ir tiksliai judesiais perpasakojo viso trijų valandų ilgio Briano de Palmos kultinio gangsterių filmo "Žmogus su randu" siužetą, nepamiršdama nė minutinės pertraukėlės reklamai. Dar pora tokių spektaklių, ir Holivudui gresia žlugimas, o sutaupytus milijonus bus galima perduoti šiuolaikiniam šokiui.

O "Ricochet", pasitelkusi labiau mokomiesiems dramos aktorių plastikos etiudams įprastą leksiką ir užrašus ant lempų gaubtų, gan komiškai aiškino apie žmogaus gyvenimo sudėtines dalis – šeimą, draugus, namus, darbą. Būtų buvę linksma, jei nebūtų beviltiškai pasenę ir paviršutiniška.

Gero šokio teatro pavyzdžiu derėtų laikyti Vincent trupės spektaklį "On the House". Baltoje šiuolaikinio meno erdvėje pati choreografė Sharlote Vincent su Januszu Orliku gaivališkai apnuogino poros santykius. Stiklinis namas sausais lapais nusėtoje aikštelėje jiems buvo tarsi priebėga nuo kiaurai veriančių aplinkui susėdusių žiūrovų žvilgsnių, ankštas pasaulėlis, kuriame meilė ir neapykanta įgavo abstrakčias judesio formas. Tuo pat metu ekrane demonstruojami videovaizdai praplėtė tą pasaulėlį iki begalybės, įtraukdami į jį ir žiūrovus.

O pernykščio "Naujojo Baltijos šokio" numylėtinė trupė "New Art Club" šiek tiek nuvylė. Savo komiškose "Elektrinėse pasakose" kūrėjai ir atlikėjai Tomas Rodenas ir Pete’as Shentonas vykusiai žaidė šviesos ir tamsos elementais bei žiūrovų nuotaikomis, pažėrė saujelę nelauktų įžvalgų (pvz., jei nebūtų elektros, vargu ar kas prisimintų šūkį "atgal į gamtą" ir norėtų nuogi šokti miškuose ir pievose, kaip tai norėjom pademonstruoti Tomas), bet daugelis juokelių buvo gan primityvūs, labiau panašūs į džiugius šūksnius "Siurprizas!", lydimus į veidą sviesto kreminio pyragaičio. Abu kūrėjai nesugebėjo taip demistifikuoti elektros fenomeno, kaip kad pernai spektaklyje "tai MODERNU" demistifikavo šiuolaikinį šokį.

Per pastaruosius porą metų Lietuvos choreografų sukurti darbai taip pat tarsi vitrina galėjo pademonstruoti šiuolaikinio šokio įvairovę, bet kaip tyčia šioje vitrinoje šiemet kažkas pakabino nematomą, bet aiškiai nujaučiamą užrašą "Pertvarkoma".

Birutės Mar ir Birutės Banevičiūtės spektaklis "Kareivio istorija", taip gyvai nuskambėjęs baltutėlėje Nacionalinės filharmonijos scenoje, tiesiog merdėjo juodoje Nacionalinio dramos teatro scenoje ir niekaip "neužkabino" žiūrovų. Juodos LNDT Mažosios salės sienos "sunaikino" ir "Auros" teatro spektaklį "Vagies užrašai". Nors choreografas Darius Algis Stankevičius labai vykusiai jį pertvarkė, pats pasitraukdamas iš spektaklio užleido vietą išraiškingam šokėjui Mantui Stabačinskui, tačiau apšvietimas, pritaikytas baltoms "Auros" studijos sienoms, neatliko jam skirto vaidmens – dingo žmonės-šešėliai ant sienų, pilki kostiumai šokėjus juodame fone darė beveik nepastebimus, didesnėje scenos erdvėje semantinę prasmę prarado ir šokėjų portretai, atspausti ant kostiumų.

Nenudžiugino šįkart ir Vyčio Jankausko trupės premjerinio spektaklio "Artėjimas" ištrauka. Scenoje pats choreografas ir šokėja Giedrė Kirkilytė tarsi neregimų sąsajų sujungti judėjo begaliniu ratu, tik retkarčiais priartėdami vienas prie kito tam, kad tuojau pat vėl užsuktų monotonišką ratą. Tiesa, šį kūrinį vertinti dar anksti, nes tai tik iki galo neišplėtota pradinė idėja.

Gerokai gaivališkesnė nei premjeroje pasirodė A|CH teatro "Mėnesiena" (choreogr. Marija Saivosalmi ir Andrius Katinas). Šokėjai jau apsiprato su naujais judesiais, charakteriai tapo ryškesni. Tačiau šis spektaklis stokoja bent kiek tvirtesnio stuburo.

Ir tik vienintelis Airos Naginevičiūtės "Processus" įgavo galutinį pavidalą. Tiesa, sterili LNDT Didžioji scena ir čia atliko savo juodą darbą (spektaklis originaliai sukurtas Menų spaustuvės Raudonajai salei), tačiau įspūdingas A. Tarabildos videovaizdas įnešė daug naujų prasmių. Visiškai pradinę spektaklio idėją pakeitė naujas šokėjas Paulius Tamolė, užėmęs G. Ivanausko vietą. Aukštas jo ūgis pasuko "Processus" ašį nuo ledinės sielos ir karšto kūno antitezės prie erotinį atspalvį turinčio vyro ir moters santykių vaizdavimo. Tačiau spektaklis dėl to nenukentėjo, o veikiau įgavo naują kvėpavimą.

Ir netikėtai sumažėjo festivalio svečių iš kitų šalių. Dėl traumos neatvykus Kajsai Giertz iš Švedijos, žiūrovai galėjo pamatyti tik Lenkijos, Rusijos, Danijos ir Prancūzijos trupes, parodžiusias labai skirtingus šokio spektaklius. Šioje mažutėje "vitrinoje" puikiai derėjo humoras, emocijos, teatro elementai ir abstraktus techniškas šokis. Pastarasis vyravo Paryžiaus aukštosios muzikos ir šokio konservatorijos studentų pasirodyme. Buvo akivaizdu, kad keturių skirtingų choreografų kompozicijų paskirtis – parodyti, kaip studentai puikiai valdo kūnus ir žino šiuolaikinio šokio technikas. Iš matytų darbų norėtųsi išskirti itin sudėtingą Pedro Pauwelso "Omą 03", pagrįstą butoh šokio technika, reikalaujančia itin lėto, bet nė sekundei nesustojančio judėjimo. Jaunieji šokėjai įveikė šią užduotį, nors šokant buvo matyti skausmingas įtemptų raumenų darbas.

Lenkijos trupė "Atviros kūrybos teatras" kapstėsi įprastoje dviejų žmonių santykių temoje, bet choreografai ir atlikėjai Beata Owczarek ir Janoszas Skubaczkowskis tam rado daug naujų galimybių. Tarsi iš dangaus nusileidžianti raudonos medžiagos srovė vaizdavo moters jausmus, į kuriuos ji suposi pati ir klostė vyrą, negailestingai mindantį tas raudonas klostes. Šokėjai judėjo tarsi nugalėdami žemės trauką, lengvai ir išraiškingai, savo emocijomis užpildydami paprastutį siužeto karkasą.

1999 m. jau matyta Danijos trupė "Granhøj Dans" humoristiškai atidavė duoklę feminizmui spektakliu "8IQ – no woman no cry". Jame aštuonios žavios moterys skatino erotines vyrų fantazijas kartais visai nesubtiliai demonstruodamos nuogų kūnų fragmentus, tačiau pagrindinis jų tikslas buvo parodyti įvairias moters sielos kertes. Flirtuodamos su regio dainininku, jos tuo pačiu metu buvo aštuonios ir viena – moters siela, išverčianti laukan savo problemėles dainavimu, grojimu, nesustabdomu tarškėjimu, šokio improvizacijomis ar tiesiog stovėjimu ant galvos ir apnuoginus raumeningą sėdynę. Choreografas Palle Granhøjus šįkart itin įdomiai panaudojo savo ištobulintą trukdžių techniką, leidusią šokėjoms ir dainininkui kūrybiškai bendradarbiauti.

Visišku šio spalvingo, komiško spektaklio antipodu tapo Rusijos trupės "Provincialnyje tancy" choreografės Tatjanos Baganovos šokio spektaklis "Lazy Susan", kurio pasaulinė premjera buvo parodyta paskutinę festivalio dieną. Tiesiog kietai prikimštas gausybės metaforų, įvaizdžių, užuominų, šis spektaklis tapo "kietu riešutėliu" ne tik žiūrovams, bet ir šokėjams. Kviestinių pietų beprasmybės idėja inspiravo choreografę užkandžių stalelio, vadinamo "tingiąja Siuzana", vietoje panaudoti didelį batutą, ant kurio krinta ir vartosi šokėjai, palikdami skubančių ir nuolat klumpančių svečių įspūdį. Spektaklyje obuoliu dalijamasi tarsi mintimis, komiškai atryjant stringančias frazes. Čia gausu fantasmagoriškų personažų, atkeliavusių iš Alisos susapnuotos stebuklų šalies. Vieną kartą pamačius šį spektaklį sunku išgvildenti visas metaforas, tačiau T. Baganova kaip niekas kitas sugebėjo pateisinti šokio teatro pavadinimą.

Festivalis buvo įpusėjęs, kai Lietuva įžengė į Europos Sąjungą. Kitas festivalis jau bus tikrai "europietiškas". Tik ar atsivėrus galimybėms mokytis užsienyje kitąmet turėsime ką padėti į Lietuvos šiuolaikinio šokio vitriną?