Spalvota banalybė

Arturas Valiauga. Iš serijos "Buvau pas Stepą troboje, kalbėjome apie gyvenimą". 2002 m.

Arturo Valiaugos fotografijų paroda "Prospekto" galerijoje nudžiugins kiekvieną pasiilgusį spalvingų, nepagražintų, intymiai buitiškos nuotaikos sklidinų pasakojimų. Kiekvienas ciklas, susidedantis iš kelių nuotraukų, "skaitomas" lyg savotiškos novelės. Kiekviena novelė turi savitą, tik jai skirtą tačiau neįpareigojantį pavadinimą. O tai reiškia, kad į kiekvieną nuotrauką galima žiūrėti kaip į individualią arba kaip į vieną iš novelės sudedamųjų dalių.

Išeksponuotos septynios novelės, mano manymu, pasiduoda vienai bendrai laiko ir erdvės koncepcijai.

Erdvė fotografijose dažniausiai įsprausta tarp keturių sienų ("Buvau pas Stepą troboje, kalbėjome apie gyvenimą", "Savaitė turi 8 dienas", "2003.08.13, Veisiejai", "Zonos Jėzus, Marija ir Mama" ir kt.). Keturios sienos, savita aplinka susikurta paties, o tai dvelkia intymumu ir banalumu. Tačiau autorius kiekvieną novelės herojaus "dėžutę" pateikia taip, lyg tik ji viena verta išskirtinio dėmesio.

Cikle "Refleksas" erdvė išsiveržia už keturių sienų sampratos, o dėl jūros ir plytinčio horizonto ją netgi sunku apčiuopti. Erdvės spektras čia platus, tačiau buitiškumo sąlyga išlaikoma (žmonės, pozavimas, ryškiaspalviai pripučiami žaislai, "iškrentantys" iš natūralių gamtos tonų), o tai įpina novelę į bendrą parodos kontekstą.

Kita jungianti nuotraukas idėja – laikas, ypač individualus. Autoriaus laiko samprata alsuojančios nuotraukos pabrėžia nuobodulio, beprasmiško, ištįsusio slinkimo jausmą; tai tiesiogiai bandė materializuoti Salvadoras Dali savo paveiksluose.

Šią idėją akivaizdžiai iliustruoja vienos iš novelių pavadinimas "Savaitė turi 8 dienas". Auginančios vaiką moters namų aplinka ir daiktai pasiglemžė laiką ir saugo jį savyje lyg spąstai. Tad jos savaitės dienos sugautos, praradusios skaičių, nesvarios dėl dienų ir supančių daiktų vienodumo.

Kitame, itin spalvingame fotografijų cikle "Buvau pas Stepą troboje..." laikas žymimas spaudos iškarpomis, saldainių popierėliais, gėlių sėklų pakeliais, nuotraukomis ir kitais paveikslėliais. Kiekviena skiautelė ant sienos, žymi konkrečią dieną, konkretų įvykį senukų gyvenime. Margoje "įvykių" aplinkoje senukų trobelė nuspalvina senatvės vienišumą, slenkančių dienų betiksliškumą. Tačiau kantrus dienų žymėjimas rodo laiko tėkmės lėtumą.

Sunkus, beprasmiškas, išilgėjęs laiko slinkimas ryškėja novelėje "Zonos Jėzus, Marija ir Mama". Priežasčių įvardyti tikriausiai neverta.

Nuotraukose laikas žymimas ne tik ant sienų, bet ir ant pačių kalinių kūnų. Tatuiruotės-pranešimai gyvena su kūnu, tampa prisipažinimais, skelbimais. Autorius išskiria tik kūno "dienoraščius", eliminuodamas kalinio tapatybę (veidas neakcentuojamas), o tai įrodo laiko koncepcijos svarbą.

Nepaisant to, nuotraukomis legitimuojama segregacijos tema. Izoliuotas žmogus, atskirtas nuo "savęs", atsigręžia į dalykus, kuriuos kasdienė dinamika neretai nutolina. Taigi "sunkiausią gyvenimo akimirką esi ne vienas", teigia užrašas ant zonos sienos, pirmojoje ciklo nuotraukoje, o kartu apie tai byloja ir kalinių tatuiruočių siužetai.

Paskutinė novelė, akivaizdžiai akcentuojanti laiko judėjimo (skirtingai nei prieš tai) sampratą, įvardyta "Apie barščius ir blynus". Fiksuojama paskutinė Vilniaus dailės kombinato valgyklos darbo diena, paskutinį kartą besišypsanti klientui padavėja, paskutiniai žemaičių blynai, paskutinė barščių lėkštė,... paskutinis lankytojas. Tačiau vyraujantį nostalgijos jausmą atsveria kaitos idėja.

Kaita, suteikianti įvairumo, netikėtumo jausmo kasdieniškame, buitiškame, nuobodžiame, ištįsusiame ir t.t. laike, grąžina viltį ir spalvas, kurių rasite A. Valiaugos parodoje.