Teatro primadonos gimtadienis

Monika Mironaitė 1965 m.

Balandžio 25-oji, Lietuvos teatro legendos aktorės Monikos Mironaitės gimimo diena. Lietuvos nacionalinis dramos teatras paminėjo ją vakaru "Monikos gimtadienis", kuris vyko balandžio 14 d. Mažojoje salėje. Režisieriaus Juozo Javaičio sumanyto renginio grožis, rimtis ir taurumas grąžino žiūrovus į Monikos laikus ir pratęsė buvimą su ja.

Paprastam, asketiškam vakaro scenarijui režisierius suteikė išbaigtą pavidalą, kurį paryškino dailininkės Giedrės Brazytės scenografija, smuikininko Martyno Švėgždos von Bekkerio atliekami įvairių kompozitorių kūriniai. Preciziškas archyvinių nuotraukų montažas ir fonograma su Monikos balsu sudarė vientisą audinį.

Vakaro vedėja aktorė Gintarė Latvėnaitė grakščiomis minimalistiškomis mizanscenomis vakarui suteikė nemažai teatrališkumo.

Prisiminimais apie Moniką Mironaitę dalijosi filosofas Arvydas Juozaitis, aktoriai Laimonas Noreika ir Monikos duktė Dagnė Jakševičiūtė, muzikologas Edmundas Gedgaudas, režisierius Rimas Tuminas. Gėrintis senomis nuotraukomis, vėl patiriant stiprią aktorės balso įtaigą, klausantis prisiminimų ir svarstymų, linksmų ir tipiškų "anų" laikų istorijų, mėgaujantis smuiko partija, dar sykį priartėta prie Monikos ir jos kūrybos fenomeno. R. Tuminas pasiūlė Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažąją salę pavadinti Monikos vardu. Mat kadaise, repetuojant "Tylią naktį", aktorė nusprendė vaidinti šioje ne spektakliams numatytoje erdvėje. Taip ji tapo Mažąja teatro sale.

Siūlome skaitytojams "Monikos gimtadienio" vakare pasakytas Edmundo Gedgaudo mintis.

D. Š.

Skirtingos aukštumos

Paslaptis – itin būdingas iškilių meno reiškinių bruožas. O gal net esmingas jų pradmuo.

Maironis ir Monika Mironaitė. Tiesmukų atodūsių (na, tarkim – kartais) nevengęs poetas ir absoliučios meninės klausos aktorė, sugebėjusi neregėtai išplėsti būtent tokių banalokų tautos dainiaus pasažų semantinį lauką. Tai akimirkos, kai jos menas savo lygmeniu pranokdavo poeto surimuotas godas. Kažkada gimnazijoje atmintinai išmoktas "Vakaras ant ežero Keturių Kantonų" aktorės interpretacijos dėka man tapo kitu, paslaptingą prasmių ir poteksčių erdvę įgijusiu kūriniu. Nuo šiol jau tą – naują, dviejų asmenybių kurtą eilėraštį savyje nešiojuos. Lyg banaloku vokiečių romantiko Wilhelmo Müllerio tekstu sukomponuotas genialiąsias Franzo Schuberto dainas – kas beprisimintų "Žiemos kelionės" ciklo eilutes, jei jų nebūtų palietęs Schubertas.

Monika melodijų nekomponavo, bet jos skaitomą tekstą apsupdavo muzikai gimininga intonacijų, architektonikos pojūčio ir stipriai su viskuo (gal ypač su potekstėmis) susijusios vaizduotės bei emocijų terpė. Tik jai pavaldžiomis skaitovo priemonėmis ji kūrė muziką, pranokstančią ne vieno kompozitoriaus opusus.

Aktorė artimai bendravo su iškilia rusų pianiste, Maskvos konservatorijos profesore Tatjana Nikolajeva. Ši muzikė garsėjo milžinišku koncertiniu repertuaru (ji, beje, buvo ir kompozitorė). Kaip pianistė ji atkreipė pasaulio muzikinės visuomenės dėmesį 1950 m. laimėdama J.S. Bacho konkursą Leipcige. Jai tada buvo 26-eri. Prieš penkerius metus ji jau buvo laimėjusi Aleksandro Skriabino konkursą Maskvoje. Bachas ir Skriabinas – du išties menkai susiliečiantys pasauliai. Ilgainiui gausybė tarp tų priešybių esančios, fortepijonui sukurtos muzikos tapo Tatjanos Nikolajevos savastim. Tai ne tik fenomenalios atminties ir nušlifuoto virtuoziškumo rezultatas. Manau, kad pianistei čia gerai talkino ir nepajudinama išankstinė nuostata, kaip tą ar kitą muziką reikia interpretuoti. Pradėdama mokytis naują kūrinį ji, regis, visada žinodavo, koks bus galutinis rezultatas ir kaip – žingsnis po žingsnio, o kartais gal ir bėgte – jo siekti.

Monika, kaip ne kartą pati yra minėjusi, šito niekada nežinojo, nors buvo nemenkesnė už Tatjaną savo srities profesionalė. Kiekvieno Monikos Mironaitės (kaip ir didžiojo mūsų scenografo Liudo Truikio) kūrybos akto įžanga, jo savotiškas preliudas reikalaudavo pamiršti, ką darei, panirti į nežinojimo tamsą, joje tarsi savotiškos dvasinės parengties būsenoje budėti, kol tamsą perskros praregėjimo žaibas, pakeliantis į kitokio žinojimo ertmę. Tik tada profesionalas tampa tikruoju kūrėju.

Profesorei Tatjanai Nikolajevai tų tamsą skrodžiančių žaibų šviesos nereikėdavo. Ji, kaip minėjau, viską visuomet žinodavo iš anksto. Taip kaupėsi milžiniški teminiai koncertų ciklai, kurių mes ir Vilniuje ne vieną sezoną klausėmės. Visos Bacho klavyrinės kūrybos, visų 32 Beethoveno sonatų, visų (specialiai jai rašytų) Dmitrijaus Šostakovičiaus preliudų ir fugų, ir t.t. ir t.t. Monikai šie Tatjanos Petrovnos rečitaliai būdavo šventos valandos.

Kai Maskvoje, viename tų stalininių bokštinių dangoraižių esančiame pianistės bute, kalbėjausi su ja apie tokio milžiniško koncertinio repertuaro reikmę, jo paskatas, muzikė neneigė fenomenalios atminties vaidmens. Kaip nepasinaudojus tokia reta prigimties dovana… Bet man tada įsiminė kitkas: ji pasisakė savaip pavydinti italų pianistui Arturui Benedetti Michelangeli, sugebančiam be atvangos gilintis į palyginti nedidelį repertuarą, vis kitaip ir vis kitką jame atrandant. Prisipažino, jog nepajėgtų į tokį procesą įsitraukti, nors jo vertę puikiai suvokia.

Namuose turiu Tatjanos Nikolajevos ir Arturo Benedetti Michelangeli įrašų. Kai pasiklausydavau Monikos bičiulės meno, patirdavau puikiai įvaldytos materijos, stiliaus nuovokos, meninės erudicijos teikiamą komfortą. Kai klausausi A.B. Michelangeli įrašytų Claudes’o Debussy preliudų, mane kaskart kitaip žavi ne tik tobula materija, spalvų ir atspalvių gausa ar stulbinamai įžvalgi kūrinio analizė, kiek už tų garsų slypintys toliai, arba – priešingai – netikėti suartėjimai su tuo, ką paprastai priskiriame poteksčių sferai. Šio italo interpretuojama muzika labai neįprastai ir įvairiai įjungia klausytojo vaizduotę, reikšmina paslaptis, kurios – taip ir neatsiverdamos – įtraukia ir nebepaleidžia. Kitaip tariant – tai jau metafizinė kūrybos plotmė.

Manau, jog aišku, kad tie keli žodžiai apie genialaus italo meną drauge yra ir mintys apie aktorę Moniką Mironaitę. Ji buvo artima Tatjanos Nikolajevos draugė, bet kūrybos sferoje – Arturo Benedetti dvasios sesuo, kraujo, kuriuo aplaistomas kiekvienas tikros kūrybos aktas, giminaitė.

Edmundas Gedgaudas