Mūsų dailės vienišius

Balandžio 13 dieną šį pasaulį apleido vienas žymiausių mūsų dailininkų Kazimieras Žoromskis (g. 1913 03 04). Nustojo plakusi didi širdis. Vaiskią, erdvią pavasario dieną, šildomą skaisčios saulės, šeštadienį, daugybė žmonių išlydėjo profesorių Kazimierą Žoromskį į paskutinę kelionę. Buvo pasakyta daug jautrių žodžių, mišios ir velionio kūnas Vilniaus arkikatedroje, veidai ir gėlės, gėlės ir veidai… Atsisveikino su Kazimieru Žoromskiu jo talento gerbėjai – dailininkai, rašytojai, visuomenės veikėjai, giminės, pažįstami ir nepažįstami vyrai ir moterys, jaunimas.

Kazimiero Žoromskio kelias nebuvo rožėmis klotas. Jo kelias, kaip ir daugelio kitų Lietuvos inteligentų ir intelektualų, buvo sunkus, duobėtas – egzilis, klajonės po svetimus kraštus, siekiant kaip nors sudurti galą su galu ir su visa energija atsiduodant kūrybai, jos nepasotinamam alkiui.

Baigęs Vilniaus, Vienos dailės akademijas, studijavęs Romos karališkojoje meno akademijoje, žinių trokštantis menininkas gerai susipažino su Europos menine kultūra, taip pat su avangardinio, modernistinio meno užmojais ir siekiais. Kazimieras Žoromskis – tai vienas originaliausių ir ryškiausių XX a. mūsų dailininkų, kurio palikimo mastą toli gražu ne kiekvienas deramai supranta ir įvertina. Velionis nemėgo mene dažno grupavimosi ir sąmoningai to vengė. Jam apibūdinti tinka vienišiaus sąvoka. Jis turėjo stiprų savo kūrybos kredo, kliovėsi erudicija, padėjusia jo kūrybai tapti savita, stilinga ir paženklinta tobulumo žyme.

Dailininko Kazimiero Žoromskio kūryboje vienodai reikšminga ir figūrinė, ir abstrakčioji, optinė tapyba. Figūrinės tapybos tematika, o svarbiausia – forma ir stilius, yra modernūs, organiškai susiję su savitu XX a. vizualumu – kinu, fotografija, reklama, spauda. Paveikslų kompozicijos neįprastos, žmogaus atvaizdas tarsi išplėštas iš įprastos gyvenimo erdvės, atsitiktinis, mirguliuojantis tarp daiktų-simbolių. Tai atminties šukių kalba, nuorodos į laikmečio dramas ir žmogaus vienišumą.

Ypač didelę meninę vertę turi Kazimiero Žoromskio optinio meno kūriniai. Tai harmoningų ir muzikalių grynųjų formų pasaulis, grindžiamas judėjimu, ritmu ir pasikartojimu. Spalvų žaismė ir geometrija – sielos subtilumo veidrodis. Tokių kompozicijų grožis atsiveria tyloje, norint jį prakalbinti reikalingos mūsų pačių kūrybinės pastangos. Tokie optiniai paveikslai išgrynina žmogaus žiūrą, sustiprina akies ir širdies jungtį.

Neatsitiktinai dailininkas Kazimieras Žoromskis dalyvavo bendrose parodose Madride, Paryžiuje, Niujorke su daugeliu įžymių dailininkų: S. Dali, M. Ernstu, W. de Kooningu, V. Vasareli ir kitais. Šio menininko kūriniai pasklido po garsius pasaulio muziejus. Tačiau didžiausią savo darbų kolekciją dailininkas paliko Lietuvai, savo kraštui, jo žmonėms ir jaunimui.

Nebėra vieno iš įdomiausių ir nuostabiausių pašnekovų apie kūrybą ir gyvenimo meną. Kazimierui Žoromskiui pačios Gamtos buvo duotas didis tobulumo geismas, susijęs su viltimi ir tikėjimu, meile žmogui ir pagarba dvasios viršenybei. Didelio meistro mirtis neištrina jo parašo, o tik pakylėja jį į mitologijos ir nuolatinių interpretacijų sritį. Kazimieras Žoromskis sustiprino mūsų kultūros modernųjį pamatą ir atsisveikino su mumis (skubančiais, vienadieniais, talentingais, triukšmingais), pažvelgęs giliu, skvarbiu ir melancholišku žvilgsniu.

Akademikas Algirdas Gaižutis