Krystianas Lupa: kelionė į nepasiekiama

Scena iš spektaklio "Kalkverkas"

Pabaiga. Pradžia Nr. 611

Gal mintis mes sugebame perteikti žodžiais tik tada, kai liaujamės paisę kalbos. Kai tiesiog leidžiame žodžiams plaukti.

Būtent! Tik tada, kai mintys mus visiškai užvaldo. Kai, priešingai nei iš mūsų laukiama, liaujamės kontroliuoti savo kalbėjimą. Kai tiesiog tampame žodžių apsėstaisiais. Tik tada sugebame išreikši tai, kas turi būti išreikšta. Tačiau nesugebame atskirti to, kas yra svarbiausia. Net teisingai kalbantis Konradas nesugeba atskirti grūdų nuo pelų. Pačiam kūrėjui nelengva atskirti esmę nuo to, kas nereikšminga. Dažniausiai tai baigiasi didele klaida. Paprastai tai dar ir nepaprastai dirbtinis, iškreiptas veiksmas. Kartais būtent kūrėjo atmestose frazėse atrandame daugiau medžiagos nei tose, kurias jis nusprendė palikti. Pats primityviausias pavyzdys, kai kino žvaigždė pasirenka fotosesijos nuotraukas. Mačiau tas, kurias atmetė Marilyn Monroe. Ji išmetė visas nuotraukas, kurios naujai, nepaklusdamos sukurtam įvaizdžiui, eksponavo jos veidą, ir paliko nuobodžiai ir įprastu stiliumi rodančias tai, kas jau seniai buvo žinoma. Tačiau svarbiausia yra būtent tai, ko nepavyksta arba nepaprastai retai pavyksta užfiksuoti.

Gal žodžius atmetantis menininkas, panašiai kaip Marilyn Monroe, daro tai bijodamas parodyti kitiems labiausiai paslėptus dalykus?

Žinoma, nors turbūt nesąmoningai… Tai ne kokia nors kryptinga atranka, kaip su anomis nuotraukomis, nors ir tai ne iki galo aišku… Lyg ir išsigąsti prasiveržusio žodžių srauto, kuris ir tau pačiam tuoj pat pasirodo nesuprantamas, beprasmiškas, žemas… ar net šlykštus… Tik nekontroliuojamas aktas gali išstumti į paviršių tai, kas slypi viduje. Turiu omenyje ne išpažintis, intymumą, bet tam tikrą intuiciją, atsirandančią tada, kai tampame mūsų vidinio išsisakymo ar išraiškos proceso tarpininkais. Tačiau tai – ne mūsų drąsa ar pasirinkimas. Dažniausiai atmetame viską, ką ši būsena sukėlė, nes apsiraminę pradedame vertinti blaiviau. Ne tik gėdydamiesi apsinuoginti, bet ir bijodami padarinių. Filosofams tai nemoksliškumo, rašytojams – infantilumo, bejėgiškumo baimė. Todėl išbraukiame. Ištriname. Pašaliname. Bernhardas, regis, taip pat daug braukė, taisė. Tačiau esu įsitikinęs, kad vėlesnėse knygose, ypač "Ištrynime", jau nebebuvo tokių išsižadėjimų. Net atvirkščiai, kai paliesdavo baimę jam sukeliančius dalykus, pradėdavo juos taip didinti ir plėsti, kad gėda galiausiai išnykdavo. Vadino save išdidinimo poetu. Nes juk iš tikrųjų gėda truputį apsinuoginti. O kai gėda, tai vienas visiškai užsisklendžia, kitas visiškai apsinuogina. Tik tada įvyksta netramdomas išsiveržimas… tik tada, kai keisti, rizikingi dalykai įkaitinami iki baltumo.

Gal būtent taip ir prisijaukinami…

Galima ir prisijaukinti. Vis dėlto nerastume žmogaus, kuris nė per pėdą nepasitrauktų atgal. Pats tai patiriu, ypač skaitydamas korektūrą, kai staiga suprantu, kad mano tekstai visiškai niekam tikę. Tiesiog pasibaisėtini. Juk daugmaž žinau, ką kadaise ten parašiau, nors dažnai tai, kas užrašyta, pasimiršta. Paprasčiausiai lieka dienoraščiuose. Bet kai pasitaiko proga, tokia kaip šie mūsų pokalbiai, ir susirandu kelerių metų senumo užrašus, pasirodo, kad tikėjausi rasti visai kitą turinį. Turiu prisipažinti, kad panašiai jaučiausi skaitydamas "Ištrynimą". Visa knyga – tai dvi begalinio monologo pastraipos. Ir nė vienos pauzės kelių šimtų puslapių dalyje! Be to, Bernhardas daro tokius šuolius, kurie tiesiog sustingdo netikėtai užkluptą skaitytoją. Sugėdina. Akivaizdu, kad visiškai kitoks, naujas minties posūkis buvo užrašytas po pertraukos. O Bernhardas jį įterpia po ką tiktai padėto taško! Klausiau savęs, kodėl? Įtariu, kad Bernhardas greičiausiai norėjo sudaryti įspūdį, jog "Ištrynimas" parašytas vienu ypu. Taip, kaip turėjo gimti Konrado "Studija apie klausą". Kad atrodytų, jog tai nepertraukiamas kūrinys, kuriame į priešingą pusę netikėtai šokanti mintis yra kito akimirksnio mintis. Įtariu, kad tokį metodą Bernhardas pasirinko norėdamas paslėpti, kad nesugeba parašyti "Ištrynimo" taip, kaip, pavyzdžiui, rašė Wyspiańskis – ištisą savaitę nevalgydamas, nemiegodamas, tik be atvangos rašydamas. Tačiau Bernhardas valgė, miegojo, gal savaitę netgi nieko nerašė. Žinoma, jis nebūtų savimi, jei nepaverstų metodo savotiškomis literatūrinėmis provokacijomis. Ta amorfiškos struktūros knyga tampa labirintu, labai neįprastu kūriniu. Statydamas "Ištrynimą" perskaičiau ją keturis kartus…na, ne visad nuo pirmo iki paskutinio žodžio. Ir skaičiau labai priekabiai. O knyga staiga pradėjo iš manęs šaipytis. Ji taip keitėsi, kad kartais atrodė, jog tai – visai kitas tekstas. Žinoma, kalbu apie subjektyvų įspūdį, sąmoningai supaprastinu, tačiau tada persekiojo būtent toks jausmas. Neatpažindavau vietų, kurias pamėgau, kurias, man regis, žinojau labai gerai.

Buvau kaip svetimame mieste pasiklydęs klajūnas, surandantis kokią nors aikštę ir manantis, kad jau žino, kur atsidūręs, bet staiga paaiškėja, kad visiškai nepažįsta tos vietos. Tada užplūsta nerimas. Pastaraisiais metais jaučiuosi supamas tokios keistos fatališkos auros… Kartais atrodo, lyg Bernhardas nuo manęs gintųsi. Gintųsi nuo mano adaptacijos akto. Tarsi lindėtų knygoje ir ją keistų. Beje, kas ten žino, ką išdarinėja knygoje sugulusios raidės, ar ne?

Niekas nežino. Tačiau subjektyvų įspūdį, kad knyga keičiasi, gali sukelti ir akimirkos nuotaika, dvasios būsena…

Taip atsitinka ir su mano dienoraščiais. Jie staiga pasikeičia, nebeatpažįstu savo minčių, tai visai kitos mintys. Jos stebina, nebeprisimenu aplinkybių, kai jas rašiau. Atsiverčiu senesnius dienoraščius ir negaliu atsikratyti įspūdžio, kad tai – ne mano, o svetimi tekstai. Dažnai išsigąstu, nes nebegaliu sutikti su kadaise užrašyta mintimi. Priešinuosi jai, nes praradau tapatybę su anuometine projekcija. Su rašančiojo įtampos būsena, padedančia išreikšti tai, kas nepasakoma. Tą akimirką mums atrodo, kad apčiuopėme tikrąją esmę, ypač jei rašome apie vadinamąsias paslaptis. Pasiduodame įspūdžiui, kad ją pastvėrėme, kad laikome saujoje. Įspūdis išlieka ir skaitant ką tik parašytą tekstą, nes projekcijos aktas nėra pasibaigęs. Tačiau praėjus tam tikram laikui kartais nebeatpažįstu savo pastabų, paprasčiausiai jų nesuprantu ir nenoriu paklusti. Nebežinau, kas pastūmėjo tokią minčių seką, ir man tai atrodo uzurpacija.

Išeitų, kad kiekvienas užrašymo aktas virsta uzurpacijos aktu? Ne kūrybos?

Tai ir norėjau pasakyti. "Kalkverke" Bernhardas rašė, kad mūsų galvos prikimštos didžiausių keistenybių. Šiuose banaliuose žodžiuose daugiau tiesos, nei gali pasirodyti. Juk niekam nepavyksta išdėstyti minčių – to dvasios peizažo – tiesia linija. Tai neįmanoma, nes peizažas negali būti tiesus. Užrašymas yra pasirinkimas, konkrečios būsenos padiktuotas kelias per šį peizažą…

Gal Bernhardas todėl ir kūrė, kad rezultatas jo niekada netenkino.

Taip, netenkino…

Jei Bernhardo gyvenimą suvoksime kaip Konrado ir Franco Jozefo, kitaip tariant, kaip ketinimą parašyti tekstą, turėsime pripažinti, kad visos jo pastangos rašyti knygas buvo bergždžios. O jo gyvenimas, kaip ir jo herojų, – tik pretekstas.

Būtent! Pagalvojau, kad keturių asmenų, beveik kaip keturių evangelistų, paliudyta Konrado biografija yra tarsi… šventojo gyvenimas. Gyvenimo užrašymas ir yra tikrasis užrašymas. "Kalkverkas" ir yra "Studija apie klausą". Tai nepaprastai keista materija. Tarsi vaisiaus branduolys. Tai, kas neparašyta, kas tuščia, bet apgaubta Konrado gyvenimo, ir yra "Studija apie klausą". Tampanti tiesiog… religine struktūra. Bendraudamas su ja žiūrovas ar skaitytojas mintyse neįvardija to kaip "Studijos apie klausą", bet patiria kažką nepalyginti daugiau. Pasakyčiau taip: į intelektą apeliuojantys kūriniai siūlo mums intelektualinį laimikį – atkurdami mąstymo procesą, jie nuosekliai gula į minties struktūrą, t.y. išvadą.

Koks gi tas intelektualinis laimikis?

Iš pradžių, autoriaus sieloje, kūrinys yra tarsi susuktas į ritinėlį, kondensuotas, nelinijinis. Mėginant jį išreikšti, vyksta ilgas išvyniojimo ir linijinio užrašymo procesas. Skaitytojas perima šį užrašymą, kad galiausiai ir vėl jį suslėgtų kaip išvadą. Tačiau ar išvada yra svarbiausia? Išvada – tik tam tikras ženklas, žadinantis norą ieškoti atsakymo, suprasti. Ir jei tai iš tikrųjų esminė išvada, aš nebesugebu jos išreikšti. Jei išvada turi simbolinės galios, ji skleisis ne tik intelektualiai, bet paveiks ir mus, pasireikš mūsų dvasine permaina. Patirdami esmingiausius estetinius ar metafizinius išgyvenimus, neapsiribojame intelektualine išvada.Tai paliečia mūsų esybę, virsta mūsų gyvenimu. Statydami "Kalkverką", tokią būseną simboliškai pavadinome iš vidaus tašomu akmeniu.

Tai nepasiekiama būsena, nes kaip gi galima iškalti skulptūrą akmens viduje jo neperskėlus?

Jei absoliuti skulptūros akmens viduje idėja yra nepasiekiama, gal kada nors turėsime akmenį, apie kurį pakaks pasakyti, kad skulptūra jame yra. Visas mano gyvenimas, visi mano siekiai nukreipti į tokį akmenį, aš kuriu, projektuoju, gremžiu tą formą iš vidaus. Tai ir įsiskverbimo, ir transgresijos aktas. Transgresija yra išorinis giluminių ir iš esmės priešingų veiksnių rezultatas.

Taip interpretuojamas Konrado akmuo prilygsta ketinimui parašyti Tekstą.

Taip, Tekstas kažkuriuo momentu jau nebereikalingas, kadangi juo tampa ketinimas parašyti Tekstą. Ir jis yra svarbesnis.

Ar tam tikra prasme tavo teatras tau yra tas pats, kas Konradui – "Studija apie klausą", Francui – Tekstas?

Toks modelis man labai artimas. Mano teatras – irgi ėjimas ratu aplink tai, kas dar nėra pasakyta. Gal esu šiek tiek kitoks žmogus nei Bernhardas, nors man nedaug stinga iki jo manijų. Tik tos manijos kitaip pasireiškia. Gal kitaip gyvenu. Kitaip formuluoju mintis. Prisipažįstu, Bernhardo mintys padarė man didelę įtaką, bet, kaip čia pasakius... gal skamba keistai... neabejoju, kad jeigu jis būtų šalia, pasakyčiau, kad jis nėra filosofas, kurį būtina paraidžiui ir įkvėptai cituoti... Jo renčiamose filosofinėse konstrukcijose akivaizdžios išsilavinimo spragos.... Nors jis rašo, sakyčiau, remdamasis rimtais moksliniais kriterijais, tam tikra prasme yra neišmanėlis. Būdamas filosofas, mąstytojo Bernhardo rimtai nevertinčiau. Esu įsitikinęs. Jis nėra mano dvasinis mokytojas kaip Jungas. Tačiau jis mane žavi ir traukia, intriguoja kažkuo kitu. Negaliu suprantamai paaiškinti, kuo. Bernhardas tapo man nepaprastai svarbus, svarbesnis už vadinamąjį dvasios mokytoją, vedantį į minčių šalį. Jis man... kažkokio naujo meninio reflekso atradėjas. Nors, kaip ir Konradas, nesukūrė sistemos. Pasakyčiau, kad Konrado plepumas yra išskydusi Bernhardo literatūra... Jaučiu, kad jis skleidžia man labai artimas nuojautas, kurių nei jis, nei aš vis dar nepajėgiame iki galo išreikšti. Maždaug taip: "Štai! Šis jo ženklas perduoda man kažką nepaprastai svarbaus, bet ką?" Negalėjau likti abejingas "Ištrynimui" – įžūliai bejėgiškai knygai. Ji aprašo padriką žmogų ir išduoda padriką rašytoją... jo išskydusią literatūrą. Tarsi Bernhardas būtų įkritęs į balą, jo kuprinė atsisegė, o sąsiuviniai ir plunksnakočiai išsibarstė. Toks yra šis romanas. O aš pasilenkiu virš tų išpurvintų daiktų ir staiga matau... kažkokį paslaptingą raštą. Pasikišu vieną sąsiuvinį po pažastim ir parsinešu namo. Bandau perskaityti, kas jame parašyta. Ir nesuprantu iki galo... Nesuprantu... Tačiau bandau įveikti tą nesupratimą.

vertė Živilė Pipinytė

_______________

Versta iš: Beata Matkowska-Święs, "Podróż do Nieuchwytnego. Rozmowy z Krystianem Lupą", Kraków, "Wydawnictwo Literackie", 2003.