Refleksija savaip

Agnė Jonkutė. "Out". 2004 m.

Paroda paslaptingu pavadinimu "p.s. esp" šiuo metu užima didžiausią Kauno paveikslų galerijos salę ir tęsia renginių, susijusių su Elnių slėniu, ciklą. Elnių slėnis – buvusi melioratorių poilsiavietė Šiaurės Lietuvoje, tarp Joniškio ir Žagarės, jau kelerius metus tampanti jaunųjų menininkų iš Lietuvos, Vokietijos, Olandijos rezidencijos vieta. "Esp" (Elnių slėnio plenero) tikslas – suburti jaunus ir kūrybingus žmones, norinčius reikšti savo idėjas bei atlikti meninio švietimo provincijoje funkciją: parodyti, kad meninės raiškos priemonių laukas nuo XIX a. (būtent tada buvo pradėti rengti pirmieji plenerai) gerokai prasiplėtė.

"p.s. Esp" nužymi kūrybos paraštes, atskleidžia norą pridurti kažką svarbaus prie to, kas jau buvo pasakyta. Tai nėra vien tik vizualioji plenero dalis, parodoje eksponuojami "Esp" dalyvių kūriniai, ir kitų jaunų menininkų darbai. Ekspozicijos salė virsta skirtingų asmeninių patirčių susidūrimo vieta. "Esp" jungia tuos, kurie įgijo bendrą patirtį Šiaurės Lietuvos kampelyje, tuos, kurie apie šią vietą girdėjo, ir tuos, kurių kūriniai pateko į parodą tiesiog kaip "p.s." – papildant erdvę.

"Esp" dalyvių kūriniuose, nors ir stilistiškai skirtinguose, galima įžvelgti bandymų reflektuoti gamtoje patirtus įspūdžius. Turbūt jautriausiai savo santykį su aplinka išreiškė Agnė Jonkutė, organizuojanti ir dalyvaujanti visuose "Esp" renginiuose. Jos ant terminio popieriaus atliktas kūrinys tiesiogiai nurodo į plenero vietą (nupieštas elnias). Tačiau šis jautrumas įgauna ir savotiškos kančios atspalvį (piešinys atliktas nagais). Galbūt šiuolaikiniam žmogui miesto apnašų nusivalymui reikia atlikti su fiziniu skausmu susijusi ritualą?

Jūratė Weiss, taip pat daugiametė "Esp" renginių organizatorė, salėje stengiasi atkurti autentišką gamtos atmosferą: jos iš sausų šermukšnio uogų pagamintas objektas "Spiečius", metantis grėsmingą šėšėlį ant baltos galerijos sienos, tampa vienišu pasimetusiu gamtos artefaktu industrinėje aplinkoje. Šios autorės garso projektas "Burgau 2" užpildo erdvią ekspozicijos salę portugališkų cikadų skleidžiamu garsu, bet nukelia ne į tolimą pietinę Europą, o į vasarinės kaitros nualintą lietuvišką provinciją ir skamba itin erzinančiai. To paties ciklo darbas "Burgau 1" – švelnia jautria linija atliktas nuogo kūno, susirangiusio embriono poza, daug kartų pakartotas piešinys ant rankų darbo popieriaus – noras apsisaugoti, apsitverti nuo staiga priešišku tapusio gamtos pasaulio.

"Esp" dalyviai iš Vokietijos visai kitaip reflektuoja tai, ką matė ir patyrė. Jie į salę atneša rastus daiktus, iš kurių konstruoja keliapakopius altorėlius. Įvairios buitinės atliekos – sulaužytos lėlės, buteliai, kamšteliai, laikraščių iškarpos – formuoja asmeninį naratyvą, dedikuotą konkrečiam asmeniui (Christian Richter, "For Julia", 2004) ir dvelkia nostalgija nutekėjusiam realiam (istoriniam) ar nerealiam (sustojusiam gamtoje) laikui. Ta pati nostalgija praėjusiam laikui jaučiama ir kitame "Esp" dalyvės vokietės Miriam Ohorn darbe. Jau jo pavadinimas "Oh, my Lithuania" tariamas su atodūsiu, o turinys – įsimintinų "Esp" akimirkų dokumentacija – dar labiau pabrėžia tai, kad poilsiavietė buvo tik laikinu prieglobsčiu kūnui ir sielai.

Paradoksalu, bet daugelis plenero dalyvių ne tik naudojo modernias išraiškos priemones bei atvirai pramonines medžiagas, bet ir po viešnagės gamtoje neatsisakė savo industrinės praeities. Turbūt akmeninių džiunglių vaikams gamta nėra nostalgijos šaltinis, skatinantis kontempliaciją. Atvirkščiai – ji sukelia norą išreikšti save kitaip, pridurti kažką garsiai ir nedviprasmiškai, kartais skaudžiai ir neromantiškai.

Kiti kūriniai, patekę į "p.s. esp" erdvę, reflektuoja ne santykį su gamtine tikrove, bet asmenines patirtis, įgytas kitur – dažniausiai urbanistinėje aplinkoje. Ši aplinka irgi ne itin svetinga, šalta ir pilna pavojų. Moters integracija į svetimą patriarchalinę visuomenę atsispindi Alisos Mulinos darbuose. Jos piešiniuose dialogą bandoma užmegzti žaidiant: užmenant mįslę ("Šarada", 2003) ar kviečiant į menamą dvikovą ("Dažasvydis", 2003–2004). Šie darbai, nors ganėtinai šmaikštūs ir žaismingi, atlikti pieštukais nublanksta ant baltų galerijos sienų ir atrodo ne itin įtaigiai.

Dar viena integracijos rūšis – mėginimas "prisijaukinti" pilką miesto erdvę (tam, kad joje galima būtų patogiai jaustis) –reflektuojama Julijos Čistiakovos darbuose ("Minkštas nusileidimas", 2003). Čia autorė naudoja pasisavinimo strategiją, išdidindama miesto fragmentus ir priartindama juos prie žiūrovo akių.