Dailė

Cukrus, vanilė ir kiti gardumynai

Miglės Kosinskaitės tapyba "Rūtos" galerijoje

Vika Ryžovaitė

iliustracija
Miglė Kosinskaitė. "Flora"

Prisiminiau tokį trumpą eilėraštuką, atklydusį iš vaikystės: "Iš ko padarytos mielos mergaitės? Iš cukraus, vanilės ir kitų gardumynų. Iš ko padaryti mieli berniukai? Iš sraigių, varlyčių ir šunų uodegyčių". Linksma, ir aš visiškai sutinku su abiem apibūdinimais, ypač su pirmuoju, nes cukraus, vanilės ir kitokių grožybių galima buvo rasti Miglės Kosinskaitės tapytuose merginų portretuose "Rūtos" galerijoje. Labai moteriškas, rafinuotai elegantiškas, retrospektyvinis stilius, dvelkiantis lengva nostalgija praeities apdarams, šukuosenoms, tobuliems madonų veidams. Tapomos merginos – puošnios rūmų damos, gracingos romantikės ar liūdnos susimąsčiusios svajoklės.

Jei tapyba skirstoma į vyrišką ir moterišką, tai Miglės darbai, be abejo, itin moteriški. Ne vien dėl gražuolių vaizdavimo: jautri tapyba, santūrus, švelnus koloritas, tarsi tapydama paišytų, kad nepradingtų nė viena puošnaus drabužio klostė, trapūs nėriniai, papuošalai ar gėlėtos skrybėlaitės. A. Andriuškevičius straipsnyje "Moterų svajonių fenomenologija" teigia, kad "moterys savo svajas audžia, o vyrai savo godas drožia". Tačiau jos ne tik audžia, bet ir lieja iš bronzos kaip Ksenija Jaroševaitė, fotografuoja kaip Violeta Bubelytė, tepa medumi ir puošia jazminų suknelėmis kaip Eglė Rakauskaitė, filmuoja kaip Karla Gruodis arba tapo kaip Miglė Kosinskaitė. "Jei priimsime prielaidą, kad svajoklė tapatinasi (kartais) su tuo, ką svajoja, teks daryti išvadą, kad moterims labai miela būti tuščiavidurėms" (A. Andriuškevičius). Puolu tapatinti. Eureka! Nežinau, ar čia kalta moterų emancipacija ir feminizmo atgarsiai, ar tiesiog keičiasi laikai, bet moterims vis mieliau būti ne tuščiavidurėms, o konceptualioms ( E. Rakauskaitės performansai "Meduje", "Taukuose", E. Bogdanienės tekstilės darbai "Don’t believe in love" ir t.t.), ironiškoms ir provokuojančioms (S. Michelevičiūtės fotociklas "Moteris apie vyrus" ar J. Barilaitės instaliacija "Mergaitėms – mėlyna, berniukams – ružava"), šokiruojančioms (Svajonės ir Pauliaus Stanikų fotografijos) ir, žinoma, gražiomis aristokratėmis kaip M. Kosinskaitės tapytuose paveiksluose. Moterims patinka būti įvairiomis – joms tai tinka ir jos tai sugeba. O jei kartais leidžiame sau pakvailioti ir pasirodyti jums, mieli vyrukai, paviršutiniškomis (for fun), netikėkite – tai tik akių dūmimas, mažytė apgaulė, kad jūs nepasijustumėte visai prastai ir nespruktumėte į krūmus.

Miglės Kosinskaitės "nostalgiškas gražuoles" jau buvau trumpai aptarusi straipsnyje apie meno projektą naujoje savivaldybėje. Tada jos triptikas "Pažįstami veidai" buvo taip pat pristatytas "Rūtos galerijoje". Moterys triptike "Pažįstami veidai" atrodė lyg savaip perfrazuoti senųjų meistrų kūriniai su madonų galvutėmis – veidai gražūs, liūdnai svajingi, vieno kolorito (vyšnių rausvumo, ledo pilkšvumo), su ant viršaus išpaišytais auksiniais ornamentais ar trapiu tekstu. Toks pat trapus moteriškumas ir svajingas liūdnumas dvelkia iš kitų menininkės merginų. Ar tai būtų mergina su iguana, ar su gėlėmis, ar su gražia skrybėlaite – visas dėmesys tenka veidui, šukuosenai ir kruopščiai ištapytiems prašmatniems drabužiams: nėriniams, klostėms, raukinukams, ornamentams. Man jos primena XIX a. prancūzų tapytojų, tokių kaip Paulo Delaroche’o, Eugenie Tripier Le Franco, Jeano-Baptiste’o Regnault aristokračių portretus – tas pats dėmesys švytinčiam veidui, įmantrioms šukuosenoms, apdarų detalėms, švelni tapysena. Tiesą sakant, tokios pat jausmingos elegancijos ir rafinuoto romantizmo (tarsi odė grožiui) buvau aptikusi ir fotografės Madam Yevonde "Deivių" cikle. Saldu kaip cukraus vata ar karštas šokoladas. Padauginti nepatartina, nes nesaikingas saldumynų vartojimas taip pat gali sukelti tam tikras itin nemalonias reakcijas, pvz., alergiją ar lengvą pykinimą. Arba liūdesį. Taip taip! Liūdesį! Tiksliau, egzistencinį nerimą, kylantį klausiant "Veidrodėli, veidrodėli, tai kas gi, po galais, pasaulyje gražiausia?!" Gerai, kad šalia tokių tobulų gražuolių paveikslų nėra veidrodžių, nes kai kurių moterų atspindžiai šalia Miglės paveikslų atrodytų kaip linksmi šaržai. Beje, jei veidrodžiai būtų pasalūniškai kabėję ir tykoję savo aukų parodos atidarymo vakarą, tai būtų ne ką pešę – mat Miglės parodos atidarymas sutapo su "Rūtos" galerijos gimtadieniu. O tai reiškia, kad galerija buvo pilnut pilnutėlė kviestinių žymių politikos, kultūros, meno atstovų: elegantiškų puošnių moterų (menininkės, kaip visada, išsiskyrė ryškiais drabužiais ar masyviais kontrastingais papuošalais), o paskui kostiumuotus vyrus klaidžiojo flirtuojantys kvepalų debesėliai. Kadangi spalvingiausia Vilniaus galerija (taip ją tituluoju, nes kitose tiek spalvų interjere neradau) įsikūrusi per du aukštus, tai klausytis atidarymo kalbų, įsikibus į skanaus vyno taurę, reikėjo lakstyti aukštyn ir žemyn. Taigi akis ganyti buvo galima ne vien į paveikslus, bet ir į "žvaigždes". Tačiau publikai spalvingumu nenusileido Miglės Kosinskaitės paveikslai.

Po trumpos reklaminės pauzės grįžkime prie paveikslų. Jie dvelkia nostalgija praeičiai – prancūzai tai taikliai vadino la mode retro – retrospektyviuoju stilizavimu (tiek šiuolaikiniuose filmuose aptinkant praeities šešėlius, tiek dabartiniuose meno kūriniuose, kurie stengiasi pažadinti praeities pojūtį). Žvalgydamasi po menininkės merginų ciklą, nejučia pagauni mintį: turbūt tokioms svajoklėms poetai kūrė sonetus, dainiai apdainavo jų grožį, o tapytojai virpančiu teptuku bandė jas įamžinti. Gal tikrai moteriškos svajonės, pasak A. Andriuškevičiaus, "yra puošnios: jos tvaska šilkais, mirga sidabrais, žiburiuoja auksais, jose daug kas skleidžiasi gėlinėmis formomis". Kaip ir M. Kosinskaitės moterų paveiksluose. Tik yra juose kažkas giliau nei paviršutiniškas šarkiškas blizgesys. Neapčiuopiamas taurus liūdnumas. Todėl jos tampa gyvos, o ne tuščios butaforinės lėlės. Tiek gražių ir liūdnų moterų aš dar nebuvau mačiusi. "Toks yra guodžiantis, liūdnas, neviltingas pasaulio grožis..."(G. Grajauskas).