Literatūra

Knyga apie Antano Tamošaičio gyvenimą ir kūrybą

knygos

iliustracija

Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė. Antanas Tamošaitis. Gyvenimo ir kūrybos kelias. Vilnius, VDA leidykla, 2003, 1000 egz.

Kovo mėnesį Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerijoje "Židinys" Vilniuje buvo pristatyta neseniai pasirodžiusi dailėtyrininkės Lijanos Šatavičiūtės-Natalevičienės monografija "Antanas Tamošaitis. Gyvenimo ir kūrybos kelias" (išleido Vilniaus dailės akademijos leidykla). Gausiam susirinkusiųjų būry buvo ir pats šio renginio kaltininkas, lietuvių tekstilės patriarchas, VDA garbės profesorius A. Tamošaitis. Nors daugiau nei penkiasdešimt metų jis buvo atskirtas nuo Tėvynės ir didelę gyvenimo dalį praleido svetur, visada liko ištikimas gimtojoje žemėje išugdytiems savo kūrybos idealams ir veiklos orientyrams. Jau tarpukario Lietuvoje A. Tamošaitis pasižymėjo kaip uolus lietuvių liaudies dirbinių rinkėjas, tautodailės propaguotojas, liaudiškos stilistikos profesionalioje dailėje diegėjas. Šios jo nuostatos nepakito ir išeivijoje.

L. Šatavičiūtė-Natalevičienė apie porą dešimtmečių nuosekliai tyrinėja įvairius XX a. lietuvių tekstilės istorinės raidos, naujų, šiandieninių jos krypčių klausimus ir, be abejo, yra geriausia jų žinovė. Todėl A. Tamošaitis jos knygoje iškyla plačiame šios dailės srities tapsmo kontekste, yra siejamas su visam XX a. Lietuvos menui svarbiais tautinio tapatumo ieškojimais. Kartu bendrieji dailės plėtros bruožai bei veiksniai atskleidžiami per konkrečius menininko potyrius, jo kūrybinės bei švietėjiškos veiklos ypatumus. Gyvai atkurdama etnografinę sodietišką būsimojo dailininko vaikystės ir paauglystės aplinką gimtajame Barzdų kaime, Sūduvos žemėje, autorė parodo, kaip tiesiogiai liaudies kūryba veikė jo bundantį meninį pasaulėvaizdį. Knygoje pažerta būdingų biografinių smulkmenų, spalvingų paties dailininko atsiminimų apie tuomet liaudies meno sukeltus nepamirštamus įspūdžius.

Aptardama A. Tamošaičio mokslo metus autorė taip pat siekia išryškinti jo asmenybę brandinusius skatulius. Didelį poveikį jam darė Kauno meno mokyklos pedagogai A. Galdikas ir M. Dobužinskis – talentingi menininkai, neabejingi Lietuvos kultūros paveldui ir liaudiškajai jo tradicijai. Studijų metų apžvalgą knygoje labai pagyvina vaizdžiais dailininko atsiminimais paremtas vienos vasaros įvykių dekoruojant Vandžiogalos bažnyčią netoli Kauno aprašymas.

Įtraukiant jaunuolį į liaudies kūrybos globos, muziejinio kaupimo ir tyrinėjimo darbus, ypatingas buvo Čiurlionio galerijos direktoriaus P. Galaunės vaidmuo. Tai jis paskatino A. Tamošaitį kartu su kitais mokiniais dalyvauti galerijos sistemingai rengtose liaudies meno rinkimo, piešimo bei fotografavimo ekspedicijose. Šio pamėgto darbo dailininkas neapleido iki pat 1940 metų.

Monografijoje plačiai aptarta ir organizacinė, švietėjiška bei kūrybinė A. Tamošaičio veikla Žemės ūkio rūmuose, kur nuo 1930 m. jis vadovavo Namų pramonės skyriui, organizavo įvairius dailiųjų amatų kursus. Taip siekta pakelti kaimo buities kultūrą, atgaivinti tradicinius amatus, tobulinti liaudies meistrų profesinius įgūdžius. Didelę švietėjišką reikšmę turėjo A. Tamošaičio sudaryti "Sodžiaus meno" serijos leidiniai – profesionaliai sudaryti lietuvių liaudies ornamentų ir dirbinių pavyzdžių rinkiniai, taip pat jo parengtos knygos "Audiniai" (1933), "Austiniai kilimai" ir "Staltiesės" (abi 1935).

Nuo 4-ojo dešimtmečio pradžios kalbėti apie A. Tamošaitį atskirai nuo jo gyvenimo draugės ir bendražygės A. Tamošaitienės beveik neįmanoma. Todėl ir L. Šatavičiūtės-Natalevičienės knygoje atsirado skyrius "Anastazija Tamošaitienė dailininko gyvenime". Jame pasakojama apie bendrą abiejų sutuoktinių triūsą profesionaliosios tekstilės srityje, projektuojant ir gaminant kilimus, rengiant pirmąsias didelio pasisekimo sulaukusias jų parodas, dalyvaujant tarptautinėse parodose Paryžiuje, Berlyne, Niujorke.

Analizuodama menines A. Tamošaičio kilimų ypatybes, autorė sieja jų kompoziciją ir atlikimo techniką su pasaulinėmis, ypač Rytų, kilimų audimo tradicijomis ir tuo laikotarpiu moderniojoje dailėje plitusiu art deco stiliumi. Savitą A. Tamošaičio kilimų lietuviškumą autorė visų pirma mato stilizuotuose jų ornamentikos motyvuose, nusižiūrėtuose iš liaudiškų juostų, prijuosčių, rinktinių ir kaišytinų audinių.

Atskirame poskyryje išdėstytos mintys apie tautinio stiliaus sampratą 4-ojo dešimtmečio Lietuvos kultūroje. Dabartinėje lietuvių dailėtyroje atsiranda vis daugiau prieštaringų šio klausimo vertinimų. Monografijos apie A. Tamošaitį autorė į tautinio stiliaus ieškojimus jo kūryboje žiūri iš istorinės perspektyvos ir vertina kaip dėsningą lietuvių profesionaliosios tekstilės pradinio tarpsnio reiškinį. Ji bando paneigti kartais pasigirstančią nuomonę, kad A. Tamošaitis platino tiesmuką liaudiškumo supratimą, ir tvirtina, jog jo "požiūris į liaudies meną buvo nulemtas XX a. pirmosios pusės politinio ir kultūrinio gyvenimo tikrovės" (p. 30). Vienomis iš esminių A. Tamošaičio tautinio stiliaus sampratos minčių autorė laiko jo teiginius apie modernumo suderinamumą su tautiškumu ir skelbiamą "būtinybę ugdyti visuomenės poreikį tautiškam menui" (p. 33). Šios mintys svarbios ir šiandien. Kalbėjusiųjų knygos pristatyme buvo teisingai pasakyta, kad A. Tamošaičio gyvenimo ir nuveiktų darbų pavyzdys aktualus ir mums, jei norime neprarasti tautinio tapatumo spartėjančios globalizacijos sąlygomis.

Nemažą knygos dalį sudaro dailininko veiklos ir kūrybos išeivijoje apžvalga. Karo metais dėstęs Vilniaus dailės akademijoje, vėliau Kauno taikomosios dailės institute, ir atsidūręs išeivijoje, A. Tamošaitis tuojau griebėsi pedagoginio darbo. Iš pradžių Glasenbache atidarė privačią dailės studiją, vėliau, V.K. Jonyno pakviestas, kartu su žmona dirbo pastarojo įsteigtos Freiburgo meno mokyklos Audinių dailės studijoje.

Plačiai nušviestas Lietuvos skaitytojams mažiausiai žinomas A. ir A. Tamošaičių gyvenimo Kanadoje laikotarpis. Pasak monografijos autorės, ten jie toliau puoselėjo lietuvių liaudies meną kitomis aplinkybėmis ir turėjo papildomą ideologinę prasmę – siejo menininkus su okupuota gimtąja žeme, skatino išsaugoti etnines šaknis, išvengti nutautėjimo. Tamošaičiai darbavosi populiarindami liaudies kūrybą, rengė iš gimtinės atsivežtų dirbinių parodas, pažindino kanadiečius su lietuvių tautodaile. Netoli Kingstono (Ontario provincija), prie Šv. Lauryno upės, įkūrė tikrą lietuvišką sodybą. Čia prabėgo 40 Tamošaičių gyvenimo Kanadoje metų, čia jie įrengė liaudies meno dirbinių galeriją, atidarė audimo ir tautinių drabužių studiją, tvarkė didžiulį senovinių audinių ir tautinių drabužių rinkinį.

Tamošaičių iniciatyva 1977 m. išeivijoje buvo įsteigtas Lietuvių tautodailės institutas – nepriklausomas liaudies kultūros ir mokslo centras. Jo veikla iki 1991 m. telkėsi Tamošaičių sodyboje, kur vasarą buvo organizuojami įvairūs dailiųjų amatų kursai, lankėsi tautiečių ekskursijos, vyko sukaktuviniai minėjimai, naujų leidinių pristatymai. Vienas svarbiausių šio instituto tikslų buvo knygų apie lietuvių liaudies meną anglų kalba leidyba. L. Šatavičiūtė-Natalevičienė išsamiai apibūdina reprezentacinius A. ir A. Tamošaičių leidinius "Lietuvių tautiniai drabužiai" (1979) ir "Lietuvių juostos" (1988), A. Tamošaičio "Lietuvių margučiai" (1982), nurodo reikšmingą jų indėlį į bendruosius lietuvių liaudies meno tyrinėjimus.

Išeivijoje A. Tamošaitis kūrė ir tapybą bei grafiką, atsidėjo individualaus kūrybinio stiliaus paieškoms. Grafiko specialybę jis įgijo Kauno meno mokykloje, bet anksti pasinėręs į liaudies meno reikalus neturėjo laiko užsiimti "grynąja daile". Gamta ir liaudies kūryba tapo pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu. Provaizdžių savo kūrybai dailininkas ir vėl rado vaikystėje – jį žavėjusių užšalusių langų marginiuose. Ta, pasak autoriaus, jo "šerkšno stiliaus" tapyba ir grafika, plačiai rodyta daugelyje JAV ir Kanados miestų surengtose parodose, sulaukė didelio lietuvių bendruomenės susidomėjimo, žadino lietuvybės jausmus, nes buvo siejama su visa dailininko veikla tautodailės baruose, prarastos Tėvynės nostalgija. L. Šatavičiūtė-Natalevičienė nagrinėja menines šių A. Tamošaičio kūrinių ypatybes, savitas jų raiškos priemones ir kaitą, pastebi tam tikrą M.K. Čiurlionio fantastinių vizijų įtaką. Dekoratyvioje, plokštuminėje paveikslų sąrangoje autorė ieško sąsajų su A. Tamošaičio kilimų kompozicijomis.

Monografijoje visapusiškai apžvelgtas įvairias dailininko kūrybos bei veiklos sritis pristato ir gausi iliustracinė leidinio medžiaga. Albuminėje jo dalyje vyrauja 7–8-ojo dešimtmečio tapybos ir grafikos darbai, o prie teksto įdėta daug dokumentinių fotografijų (tarp jų ir Tamošaičių kilimų ekspozicijų parodose vaizdai), taip pat kilimų projektų, tautinių drabužių piešinių, ekslibrisų. Knygą praturtina kruopščiai parengti priedai – A. Tamošaičio kūrinių, parodų ir publikacijų sąrašai, paįvairina pakartotinai skelbiami kai kurie svarbesni jo straipsniai, pokalbiai su juo ir straipsniai apie jo kūrybą bei veiklą.

Rengdama monografiją, aprėpiančią bene visą XX a., autorė ieškojo reikiamos informacijos valstybinių archyvų dokumentuose, bibliotekų periodikos komplektuose, tačiau itin daug unikalios autentiškos medžiagos apie A. Tamošaičio gyvenimą ir kūrybą ji rado galerijos "Židinys" archyve. Jį kartu su savo ir A. Tamošaitienės kūriniais, liaudies meno rinkiniais, turtinga biblioteka A. Tamošaitis dovanojo atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai. Dabar visa tai saugoma "Židinio" rūmuose Vilniaus senamiestyje. 2000 m. garbaus amžiaus menininkas ir pats visam laikui sugrįžo į Tėvynę.

Knyga "Antanas Tamošaitis. Gyvenimo ir kūrybos kelias" – vienas išsamiausių išeivijos dailininko kūrybinę biografiją plačiame kultūriniame fone aptariančių veikalų. Tokio leidinio sulaukėme ne tik jo autorės L. Šatavičiūtės-Natalevičienės darbštumo, profesinės brandos dėka, bet ir dėl to, kad Tamošaičių "Židinio" turtai tapo lengvai pasiekiami Lietuvos tyrinėtojams.

Ingrida Korsakaitė