Muzika

Savos traktuotės beieškant

Jelenos Revič, Aleksandro Kniazevo ir Petro Geniušo koncertas Filharmonijoje

Vytautė Markeliūnienė

Kovo ir balandžio mėnesių sankirtoje netikėtai dažnai Filharmonijoje skambėjo violončelės repertuaras – solo, duetuose, trio. Tarp šių koncertų atlikėjų – seni mūsų pažįstami violončelininkai Rimantas Armonas, maskvietis Aleksandras Kniazevas, taip pat veržliai savo instrumento repertuarą puoselėjantis jaunos kartos muzikas Mindaugas Bačkus. Pastarasis, kamerinę programą dalijęsis su norvegų klarnetininku Rogeriu Arve Vigulfu, o patį repertuarą sudėliojęs iš L. van Beethoveno ir dabarties kompozitorių kūrinių, tvirtai paliudijo savo galimybių skalę esant vaizduotės augimo, meninės evoliucijos bei raiškaus savo interpretacinio pasaulio formavimo stadijoje. Tai itin nudžiugino ištikimus koncertų lankytojus, suvokusius (ir ne tik šio koncerto metu), kad M. Bačkaus individualybė į savo profesinės gildijos gretas įsilieja su motyvuotu požiūriu, su reikmės kurti drąsa.

Violončelininką A. Kniazevą, galima sakyti, pažįstame geriau nei saviškius atlikėjus – ko gero, jau kuris laikas bemaž kiekvieni Vilniaus koncertinio gyvenimo metai įprasminami susitikimais su šiuo kūrėjo rangą pasiekusiu menininku, kuris sugrįžta į mūsų sceną lyg ir pažįstamas, bet kiek pasikeitęs. Vis tas pats – stabiliai techniškas, apsiėmęs įveikti didelį repertuarą, ir vis kitas – atnaujinęs programas, įvairuojantis atlikimo žanrais, linkęs provokuoti nenuspėjamos muzikinės traktuotės poveikiu. Balandžio 7 d. A. Kniazevą Filharmonijos Didžiosios salės scenoje išvydome su įprastiniu partneriu, pianistu Petru Geniušu, ir su kita Maskvos konservatorijos absolvente, soliste bei J. Bašmeto orkestro "Maskvos solistai" koncertmeistere smuikininke Jelena Revič.

Galima numanyti, kad pagroti tokiame kūrybingų atlikėjų trio, užsimojus interpretuoti ir atitinkamai sudėtingą programą, visiems ansamblio nariams tapo įvairiapusių išbandymų bei muzikavimo džiaugsmo patirtimi. Įvairiais požiūriais šis muzikinis disputas rezonavo ir publiką, kurioje buvo matyti didelė dalis muzikų. Juk ansamblio išgaunamas garsinis sluoksnis, artikuliacinis reljefas, galų gale pati ansamblinė subordinacija anaiptol nepanėšėjo į klasikinių formulių nulemtą rezultatą, ir tai tarytum suponavo klausimus: kas tam tikrais atvejais paveikiau – ar atlikėjo, kaip kūrybingo, subtilaus perteikėjo, muzikinio teksto įprasminimas, ar jo, kaip drąsiai nusiteikusio urteksto redaktoriaus darbas?

Pirmoje dalyje skambėjo du monumentalūs trio – J. Brahmso B-dur, op. 18 (pagal Styginių sekstetą), ir D. Šostakovičiaus Fortepijoninis trio e-moll, op. 67. Šių veikalų pakako įvairialypėms interpretacinėms intencijoms atsiskleisti: nuo buitinių žanrų paprastumo iki aistringos kalbėsenos, nuo intymaus jausmingumo iki audringo protesto, nuo skausmingo sarkazmo iki spengiančio sielvarto. Ir iš tiesų abiejų opusų dramaturgija spinduliavo visomis įmanomomis kryptimis, kas itin įtaigiai formulavo D. Šostakovičiaus Trio – kupino egzistencinio nerimo, karo grimasų – prasmių lauką. Regis, visus ansamblio narius sujungė būsenų tąsa ar jų kaitos dinamika laike. Įsimintinos tembrinės potekstės, paryškintos drąsiais vaizduotės potėpiais, tarytum net nutolino objektyvią instrumentų prigimtį, palikdamos dėmesio centre kūrinio dramatiškumo klodą. Kiekvienas solistas savo partiją kone graviravo, siekdamas meistriškai įveikti stiprios medžiagos pasipriešinimą.

Koncerto pradžioje skambėjęs J. Brahmso Fortepijoninis trio, jeigu būtų sekęs po D. Šostakovičiaus (kas gal prieštarautų natūraliai stilistinei logikai) kūrinio, matyt, interpretuojamų muzikinių vaizdinių pavidalu nebūtų pasirodęs toks aštrakampis, aitrus. Vis dėlto pradėjęs vakarą šis kūrinys (bent jau šių eilučių autorei) vietomis išsidriekė nepagrįstos retorikos daugiažodiškumu, pernelyg briaunuotu paviršiumi. Tradiciškai suvokiama romantinė muzikinė prigimtis, kaip melodijos ir harmonijos darnaus sąmbūvio rezultatas, atrodo, yra pakankama J. Brahmso muzikos sąlyga, kūrybinis šaltinis, impulsas atlikėjų vaizduotei tarpti. Natūrali instrumentų prigimties versmė, spalvingi kameriškumo niuansai, instrumentų pokalbių žaismė bei europietiškas orumas – šių komponentų dermė, regis, žadinte žadina koloristinius pojūčius, frazės iškalbą. Anaiptol neteigčiau, kad to nepatyrėme klausydami šio puikių muzikantų trio, tačiau kartkartėmis spontaniškai, net įžūliai pratrūkstantis garsinis disbalansas, kiek dirbtinoki tempų kontrastai, utriruota jausminė išraiška piršo mintį, kad kiekvieno ansamblio narių samprata šiuo atveju ne visiškai sklandžiai susiliejo į darnią visumą.

S. Rachmaninovo Sonata violončelei ir fortepijonui g-moll, op. 19, pagrota A. Kniazevo ir P. Geniušo antroje vakaro dalyje, irgi nestokojo aukštos interpretacinės energijos temperatūros, lėmusios kiekvienos akimirkos intensyvumą, išgyvenimo pilnatvę. Tačiau nepaisant iš pirmosios koncerto dalies atsinešto žaižaruojančio emocinio krūvio, pulsuojančio temperamento, šiame S. Rachmaninovo opuse nepalyginti plačiau ir reikšmingiau išsiskleidė lyrinė ir tuokart labai iškalbinga išraiškos dimensija. Muzikantų polinkis kiekvieną opusą apgaubti tik jam būdingo alsavimo dėsniais šio kompozitoriaus muzikoje prabilo dėmesingu tarpusavio įsiklausymu, turiningu šviesotamsos spindėjimu. Jautri frazuotė ar grakščios replikos partitūros erdvę pripildė kaitros, nerimastingo judesio, intymumo, gyvybingumo bei savaimingos plastikos.