Išbandymas sunkus, nes nemotyvuotas

Daiva Stubraitė (Elizabeta Proktor) ir Gintaras Adomaitis (Džonas Proktoras) KADT archyvų nuotr.

Apie režisieriaus Rolando Atkočiūno spektaklius rašyti sudėtinga. Taip yra pirmiausia todėl, kad recenzentas kaskart privalo nugalėti nesuvaldomą norą rašyti ne apie patį pamatytą spektaklį, o "atsispirti" nuo jo ir pradėti sklandyti gerokai komfortiškesniame apibendrinimų ir išvedžiojimų eteryje. Tačiau spektaklio "Salemo raganos" ("Pragaro katilas"), kurio premjera buvo parodyta didžiojo penktadienio vakarą Kauno akademiniame dramos teatre, atžvilgiu tai būtų ypač neteisinga: tiek į šį spektaklį įdėta pastangų, triūso, tiesiog fizinio darbo, ką jau kalbėti apie kūrybinius ieškojimus, kurie paliko reginyje akivaizdžius pėdsakus.

Ir vis dėlto… Kodėl, žiūrint R. Atkočiūno spektaklius, visuomet, regis, lieka neatsakyta į esminius klausimus, iš kurių vienas svarbiausių – kodėl režisierius pasirinko būtent šią pjesę?

Vis dar gyvas jau praėjusio XX a. dramaturgijos klasikas Arthuras Milleris ją parašė per patį makartizmo epochos ir komunistinių "raganų medžioklių" įkarštį. Taip sakant, kūrinys buvo inspiruotas politinių realijų. A. Milleris, būdamas menininkas ir nepanorėjęs tylėti aidint politinių kovų patrankoms, pateikė savąją meninę vykstančios visuomeninės beprotystės versiją. Jos esmė atsispindi pjesės pavadinime – "The Crucible", verčiant iš anglų kalbos tai reiškia ir "sunkų išbandymą", ir tiglį, t.y. ugniai atsparų indą, kuriame lydomi įvairūs metalai. Visuotinio nepasitikėjimo, agresyvios psichozės visuomenėje reiškinį A. Milleris traktuoja kaip nesuprantamą ir nesuvokiamą aistrų lydinį, savotišką "visuomeninio proto aptemimą". Savo pozicijai iliustruoti jis pasitelkia siužetą iš XVII a. pradžios, kai Pensilvanijos miestelyje Saleme buvo surengta kraupi "raganų medžioklė".

Tačiau patirtis rodo, kad jokios politinės inspiracijos, netgi pačios konstruktyviausios, nepraturtina kūrybos, ir neatrodo, kad ši A. Millerio pjesė sudarytų rimtą konkurenciją kitiems garsiausiems jo kūriniams. Pagrindinis jos nuopelnas mūsų krašto teatrui yra tas, kad po šios pjesės pasirodymo autorius sovietinės valdžios buvo beatodairiškai įrašytas į komunistų gretas ir kitas jo pjeses mūsų teatrai sėkmingai statė. Taip mūsų scenose pasirodė ir "Komivojažieriaus mirtis", ir "Kaina", kol tas pats A. Milleris viešai pasmerkė 1968 m. Čekoslovakijos okupaciją ir tapo sovietiniam "Glavlitui" persona non grata.

Taigi svarstant, kodėl teatras ir režisierius pasirinko A. Millerio pjesę "The Crucible", pirmiausia pamanai, kad tai – dėl politinio jos aktualumo. Tačiau susipažinus su pačiu spektakliu ši prielaida niekaip nepasitvirtina. Tai kas gi vyksta Kauno akademinio dramos teatro scenoje per spektaklį "Salemo raganos"?

... Jaunų merginų būrelis, vadovaujamas juodaodės iš Barbadoso, naktį suruošia nekaltus mergautinius burtus, kad prisiviliotų jaunikių. Viena jų, Abigailė Viljams (aktorė Goda Piktytė), ypač trokšta vieno vedusio vyro meilės. Merginas užtinka kunigas Peris (Petras Venclovas). Jis iškviečia iš Bostono nelabojo išvarymo specialistą kunigą Heilą (Sigitas Šidlauskas), taip į incidentą atkreipdamas ir vietinės valdžios dėmesį. Viena iš merginų prisipažįsta, kad bendravo su nelabuoju, ir pradeda kaltinti tuo visus kitus. Prasideda masinė isterija, tikra "raganų medžioklė"...

Tokia tad veiksmo intriga užprogramuota pačioje pjesėje. Scenoje žiūrovai mato egzaltuotą raganų šėlsmą, išreikštą privalomomis šiuolaikinėmis priemonėmis: prietema, dūmai, lazerių šviesos, grėsminga Giedriaus Puskunigio muzika, laukiniai klyksmai, šokančių moterų siluetai. Nušvitus scenovaizdžiui (scenografas Gintaras Makarevičius) aiškumo nepadaugėja: avanscenoje sukrauti narveliai triušiams, iš pakylos, panašios į ešafotą, į viršų kyla metaliniais lankais susaistytas kanapinių virvių ryšulys. Tai – akivaizdus simbolis, bet ko? Ar kanapinių kilpų, kuriomis bus netrukus pasmaugta devyniolika nekaltų miestelio gyventojų? Ar nutrūkusio ryšio tarp žemės ir dangaus, tarp pragaro ir rojaus?

Taip tarp simbolinio ir ritualinio, tarp psichologinio ir kaukių teatro gaivališkai blaškosi įvairūs šio sceninio vyksmo apsireiškimai. Personažai vilki Sandros Straukaitės darbo kostiumus, kurie irgi ne tiek suteikia aiškumo, kiek sukelia neapibrėžtas, painias asociacijas. Dauguma "raganaičių" aprengtos taip, kaip turėtų vilkėti raganaitės iš bet kokio kito spektaklio – padoriai išskalbtos drapanos, nemaskuojančios nei kojų nuogumo, nei liemenėlių trūkumo. Vyrų kostiumai iliustratyvūs (kunigas, teisėjas ir t.t.), tačiau netikėtai nustebina vieno iš jų karvės kailio batai (užuomina į nelabojo kanopas?). Dar labiau stebina Anos Patnam (aktorė Inesa Paliulytė) įžūliai erotiškas nėriniuotas rūbas. Kas tai? Ydingos erotinės pasąmonės iliustracija?

Įspūdingas vaidinančių aktorių ansamblis tikrai yra vertas paminėti: Petras Venclovas, Milė Šablauskaitė, Goda Piktytė, Inesa Paliulytė, Gintaras Adomaitis, Doloresa Kazragytė, Vilhelmas Vaičekauskas, Daiva Stubraitė, Albinas Budnikas, Dainius Svobonas, Nijolė Lepeškaitė ir kt. (straipsnio autorius matė tik vieną iš programėlėje minėtų sudėčių). Tačiau apie visaverčius vaidmenis sunku kalbėti: atlikėjai čia yra arba vienos intonacijos, vieno piešinio, arba vienos kaukės nešiotojai. Kokiame teatre tokios žaidimo taisyklės būtų pateisinamos?

Gali būti, kad statytojas rinkosi ritualinio teatro formą. Raktas ne naujas, šiek tiek dvelkiantis naftalinu, tačiau būtų lyg ir įmanomas. Tik iškart kyla abejonių, ar pjesei, kurios pagrindinė intriga ir yra ritualo prigimties kvestionavimas, ritualas yra tinkamiausia priemonė. Tiesa, vyksmo eigoje ritualą pakeičia kaukių, t.y. schematiškų tipažų, "teatras", bet jis aprėpia tik siužeto atomazgą, kai įsigalioja visavertė psichologinė vaidyba.

Paprastai teatre žiūrovo dėmesys būna maksimaliai sutelktas į pirmąsias minutes, kai bandomos nustatyti spektaklio "žaidimo taisyklės". Paprastai kuo ilgiau šios taisyklės nustatinėjamos, tuo spektaklio tolesnis gyvavimas būna mažiau sėkmingas. Kalbant apie "Salemo raganas", šis procesas tęsiasi vos ne per visą spektaklį. Žiūrovui taip ir neleidžiama suvokti, kokiame reginyje jis dalyvavo, kokius pjesės momentus akcentavo spektaklio kūrėjai, kaip jie patys orientuojasi tame problemų ir temų verpete, į kurį mėgina panardinti žiūrovus.

Publika nurimsta ir pradeda "orientuotis" tada, kai išorinis šėlsmas scenoje nuščiūva ir kai joje įsigali lyrinė Džono Proktoro (Gintaras Adomaitis) ir jo žmonos Elizabetos Proktor (Daiva Stubraitė) tema. Vyras atsisako melagingai liudyti ir pasirenka mirtį, o jo gyvenimo palydovė sutinka su jo pasirinkimu. Paprasta, dramatiška ir suvaidinta stipriai bei įtaigiai. Netgi taip efektingai, kad pradedi manyti, jog visą sceninio laiko valandą vykusią sumaištingą preambulę ir vyko pasiruošimas būtent šiai vyro ir moters vaidybinio sambūvio rimčiai.

Ir vis dėlto, jeigu statytojų sumanymas buvo toks toliaregiškas ir įmantrus, taip ir lieka daugybė neaiškumų, kurie buvo paminėti šios recenzijos įžangoje. Čia sau leisiu nusižengti tam tikram itin rafinuotam etikos suvokimui ir šia proga pacituosiu kitą režisierių, Oskarą Koršunovą. "Nuo pat 1990 metų mūsų teatras turi labai mažai ryšio su mūsų tikruoju gyvenimu, – prieš penkerius metus sakė jis. – Teatras angažuoja pats save, jis tampa kulinariniu menu gurmanams. Čia neįmanomas skandalas, gali būti tik neskanu." Nenorėčiau dėl šios citatos būti suprastas, neva agituoju tik už tai, ką teatrų scenose daro O. Koršunovas (nors ir tikrai neturiu nieko prieš). Bet už teatrinio meno minties konkretumą ir meninių priemonių pasirinkimo motyvavimo aiškumą pasisakau vienareikšmiškai. Kad patiekalą būtų bent jau įmanoma sukramtyti.