Kinas

Kankinimas kiču

Melo Gibsono "Kristaus kančia" jau Lietuvoje

Živilė Pipinytė

iliustracija

Oficialioji sovietų propaganda filmus vertino pagal temą: filmas apie pavyzdingą partijos sekretorių negalėjo būti blogas, nes jo tema privalėjo būti verta pagarbos. Atrodė, kad šie laikai jau pasimiršo, tačiau Melo Gibsono "Kristaus kančia" ("The Passion of the Christ", JAV, 2004) ir vėl priminė apie laikus, kai filmas buvo vertinamas ne kaip meno, o kaip teisingos temos teisingas atspindys. Būkime atviri: nors Melas Gibsonas ir perkėlė į ekraną keturių evangelistų kūrinius, jo filmas neturi ir negali prilygti Evangelijai. Tai tik filmas, kurį sukūrė savo krikščioniškas pažiūras nuolat akcentuojantis iš Australijos kilęs Holivudo aktorius ir režisierius. Filmas, kuris atnešė jam jau kelis šimtus milijonų dolerių. Todėl pirmiausia ir reikia vertinti filmą. Iš pirma užplūdusios reklamos bangos (ypač kaltinimų antisemitizmu) buvo galima numanyti, kad tai – tik dar vienas pavyzdingos reklaminės kampanijos produktas. Reklama apeliavo į seniausius žmogaus jausmus – mirties, skausmo, svetimo baimę. Pasakojimai apie per seansą mirusius tikinčiuosius priminė reklamos priešaušrį. Nelabai klydau – Melo Gibsono filmas man pasirodė primityvokas, nuobodokas ir nelabai protingas. Pietizmas (tarp jų ir pirmųjų Lietuvos filmo žiūrovų bei platintojų) – aiškiai perdėtas.

"Kristaus kančia" prasideda niūriais, tamsiais kadrais: štai Judas parduoda Jėzų fariziejams už trisdešimt grašių, štai Kristus (James Caviezel) meldžiasi alyvmedžių giraitėje, jau žinodamas, kad neišvengs jam skirtos skausmo taurės. Atmosfera vis tirštėja, daugėja ir tamsių spalvų. Realybė beveik fantasmagoriška, jos iškreiptumą paryškina besityčiojančių iš Judo vaikigalių veidai, ir kadre vis dažniau pasirodantis šėtonas (Rosalinda Celentano) – hermafroditas, androginas, o gal paprasčiausiai transvestitas. Pastarasis įvaizdis nestebina, nes Gibsonas neslepia ne tik krikščionybės, bet ir savo neapykantos seksualinėms mažumoms. Vėliau seka vis didėjančios prievartos ir smurto dozės – nuo smūgių Kristų suimant iki nepaprastai ištęstos, iš esmės sadomazochistiškos Kristaus plakimo scenos Pontijaus Piloto (Hristo Naumov Shopov) rūmuose. Žiūrovui neleidžiama atsikvėpti, atmosferą trumpam praskaidrina nebent keli prisiminimų epizodai, kai jaunas Kristus bendrauja su motina (Maia Morgenstern) prie ką tik sukalto stalo, ar amžinojo moteriškumo grožį skleidžiantis kenčiančios Marijos Magdalietės (Monica Belucci) veidas. Po to dar yra kryžiaus kelias, kuris režisieriui leidžia parodyti nuostabų Holivudo grimuotojų darbą, ir žiaurumo viršūnė – nukryžiavimas. Viskas taip "tikra" ir taip fiziška, kad žiūrovo refleksijai paprasčiausiai nelieka laiko. Iš jo reikalaujama tik įsijausti. Tų, kurių tas perdėtas kraujo, prievartos, smurto ir skausmo eksponavimas kiekviename kadre nesujaudins, prašome nepasijusti beširdžiais – filmas skirtas ne reflektuojančioms, o jautrioms natūroms.

Filmo stilius lengvai atpažįstamas ir net, sakyčiau, kartais žiūrint trumpam atsiranda parodijos įspūdis, nes išraiškos priemonės Gibsono aiškiai pasiskolintos iš B klasės kino – siaubo, fantastinių ar vadinamųjų gore filmų, kuriuose kraujas liejasi laisvai ir dideliais tūriais, kuriuose atvirai mėgaujamasi nukirstų galūnių ir kitokių kraujuojančių organų bei dreskiamos žmogaus odos vaizdais. Dar kitos meninės priemonės pasiskolintos iš reklamos: sulėtinti, režisieriui, matyt, labai svarbūs kadrai su skraidančiais balandžiais ar į kūną smingančiomis vinimis – mėgstama reklamos kūrėjų priemonė. Dar visai neseniai sulėtinti pseudopoetiški kadrai buvo režisieriaus grafomanijos požymis. Gibsonas sulėtinimu naudojasi taip nuosekliai, rimtai ir įkvėptai, kad darosi nejauku.

Ko gero, režisierius gal ir nesąmoningai nujaučia, kad "Kristaus kančios" kino kalba, švelniai tariant, banali, todėl griebiasi "autentikos" – filme skamba tik lotynų ir senovės aramėjų kalbos. Girdėjau istorikus šaipantis iš tokio pasirinkimo, kaip, beje, ir iš deklaruojamos autentikos, bet iš esmės filmo tai nekeičia. Autentiškos detalės dažniausiai yra tik pagalbinė priemonė, kai norima sukurti tai, kas istoriniame filme yra vertingiausia, – atmosferą, autoriaus santykį su vaizduojamuoju laiku ir jo metafizika, o Gibsonui visa tai paprasčiausiai nerūpi. Nors išoriškai jo filmo kadras labiau primena niūrias atgimimo paveikslų spalvas, o ne akį rėžiantį margučio spalvingumą ir kartonines dekoracijas, šia prasme jis visai nenutolsta nuo garsiųjų Holivudo "peplumų" kūrėjų požiūrio į istoriją, pasireiškiančio visiška minties ir vaizdo statika. "Kristaus kančioje" viskas monumentalu ir dekoratyvu. Kuo labiau kenčia Kristus ir jo artimieji, tuo didesnė vidinė filmo statika. Kristus filme pasako vos kelias frazes, iš esmės jis nesikeičia visą filmą. Keičiasi tik jo išorė, nes naikinama, draskoma, žeidžiama ir plakama tai, kas nepaprastai trapu, – žmogaus kūnas.

Būtent požiūris į kūną bei jo kančią, man regis, ir išryškina Gibsono filmo silpnybę. Rodydamas kenčiantį kūną, jis pamiršo apie sielą. Iš filmo visai išstumtas metafizikos, tikėjimo stebuklu, sielos pergale elementas. Neliko ir moralinės dvikovos su šėtonu, nes Kristus ir šėtonas egzistuoja tik viename – medžiagiškame nervų, refleksų, skausmo – lygmenyje. Išbandymas skausmu ir kančia, be abejo, daug vizualesnis. Išbandymą abejone pavyko parodyti tik Pierui Paolo Pasolini "Evangelijoje pagal Matą". (Šaunuoliai italai restauruotą Pasolini filmo kopiją išleido į ekranus kartu su Gibsono filmu.) Beje, žiūrėdama Gibsono filmą, nuolat nesąmoningai lyginau jį su Pasolini kūriniu. Ateistas, marksistas, homoseksualas Pasolini savo filme perteikė ne Evangelijos raidę, o dvasią. Gal todėl jo filmas jaudina iki šiol, nes jis autentiškas savo pirmapradžiu maištingu, bet kartu ir paslaptingu krikščionybės alsavimu, dvasios pergale prieš kūną. Gibsono filmas neturi jokios paslapties, nes ji slypi ne kenčiančiame skausmą kūne, o tikėjimo stebukle.