Kinas

Laura Smet nepripažįsta jokių ribų

iliustracija

Nuo balandžio 16 d. Lietuvos ekranuose pasirodo jauno prancūzų režisieriaus Xavier Giannoli filmas "Alkani kūnai" ( "Les corps impatients", 2002). Tai filmas apie mirtį ir mirimą, nes nuo pat pirmųjų filmo kadrų pagrindinė herojė Šarlotė žino, kad ji serga. Tačiau dar nežino, kad mirs. Ko gero, kinui nėra sunkesnės užduoties, kaip parodyti visą ligos ir mirties atspalvių spektrą. Aktoriui taip pat visada rizikinga vaidinti paskelbtos mirties būseną. Tačiau Šarlotės vaidmenį kūrusi aktorė Laura Smet su savo užduotimi susidorojo puikiai ir buvo apdovanota Romy Schneider prizu geriausiai debiutantei.

Laura Smet – ir Lietuvoje gerai žinomos prancūzų aktorės Nathalie Bay bei prancūzų numylėtinio, roko dainininko Johnny Hallyday (kitaip dar vadinamo prancūzų Elviu Presley), dukra. Tad nenuostabu, kad jauną ir gabią debiutantę iškart apspito žiniasklaida. Pateikiame jos 2003-iųjų pavasarį laidai "Cynelycee" duoto interviu fragmentus.

Visi jums užduoda klausimų, susijusių su tuo, kad esate įžymybių dukra. Ar tai labai nervina?

Ne, ne visiškai taip... Mano tėvai padarė nuostabią karjerą, aš tuo labai didžiuojuosi. Tačiau jei jie būtų to paties pasiekę būdami gydytojai ar darbininkai, didžiuočiausi taip pat.... Būna garsių advokatų šeimų, būna ir menininkų šeimų, nematau čia nieko bloga. Tai puiku. Tačiau tai, ką aš darau kine, neturi nieko bendra su šeima.... Užsiimu šia profesija todėl, kad man ji įdomi. Visąlaik suvokiu, kad turiu labai daug dirbti, norėdama ko nors pasiekti.

Ar tai, kad jūsų tėvai yra menininkai, labiau padėjo ar labiau trukdė jūsų karjerai?

Negalvojau apie tai. Jeanas-Philippe’as Smet yra mano tėvas, o Nathalie Bay – mano motina. Ir gana. Man jie nėra dainininkas Johnny Hallyday ir aktorė Nathalie Bay. Mano vaikystė buvo normali, niekad nebuvau vadinama kieno nors dukra, gal tik kelis kartus. Turėjau draugų, rūpesčių, viską, kas būdinga devyniolikmetei merginai... Žmonės tiesiog viską įsivaizduoja kitaip, jie perkelia savo fantazijas į mus, manydami, kad mes gyvename tarp aukso dulkių, pramogų verslo šurmulyje. Tačiau toks gyvenimo būdas manęs visiškai nedomina...

Ar tai, kad jūs gana vėlai nusprendėte tapti aktore, nereiškia, kad tam tikra prasme, sąmoningai ar nesąmoningai, ėjote į tai, ko iš jūsų buvo tikimasi?

Iš pradžių norėjau tapti menininkų agente. Mačiau, kaip dirba mano krikštatėvis Dominique’as Besnard’as, ir buvau sužavėta tuo, ką jis daro. Man atrodė, kad yra nuostabu visą gyvenimą rūpintis menininkais ir padėti jų karjerai. Aš net stažavausi "Artmedia" agentūroje... Tačiau aktorystė visada žadino mano svajones: Romy Schneider, Gena Rowlands... Ir mechanizmas užsivedė: iš pradžių aktorių kursai, vėliau – susitikimas su Xavier.

Tam tikra prasme jūs save, kaip aktorę, atradote būtent Xavier Giannoli filme?

Aš nemaniau, kad sugebėsiu tai padaryti. Man labai padėjo partneriai Nicolas (Duchauvelle) ir Marie (Denarnaud). Jie – nuostabūs aktoriai, jie žino daugybę dalykų ir duoda daug patarimų. Dar buvo ir Xavier: jis labai nuoširdus, atviras, visada ieško jausmų, kurie padėtų atskleisti gyvenimo esmę. Su juo viskas buvo labai paprasta, nedirbtina.

Dabar esate visuose laikraščiuose ir visi neabejodami jus vadina nauja žvaigžde. Kaip į tai reaguojate? Ar žodis "žvaigždė" kelia baimę?

Visas tas triukšmas man atrodo kvailas, aš nė piršto dėl jo nepajudinau, paprasčiausiai suvaidinau filme… Nicolas savo vaidmenų sąraše jau turi penkis filmus, Marie taip pat daug filmavosi, Xavier yra gavęs Kanų "Auksinę palmės šakelę" už geriausią trumpo metražo filmą, o aš dar nepadariau nieko… Tai nelabai teisinga, nes nepripažįstami kitų nuopelnai, o iš manęs tam tikra prasme daromas rinkodaros produktas. Ar todėl, kad mano pavardė Smet, ir todėl, kad man plikai nuskuto galvą, turiu būti ant visų leidinių viršelių?

Žmonės fantazuoja apie šias detales ir nemato visumos. Tai mažų mažiausia kvaila, nes filmo afišoje esame nurodyti visi trys aktoriai, mano partneriai vaidina nuostabiai, bet visi kalba tik apie mane! Juolab kad aš dar turiu tiek daug išmokti, man tik devyniolika ir už pečių nėra penkiasdešimties karjeros kine metų... Taip pat nežinau, ką turėtų reikšti žodis "žvaigždė". Visai tai, kas vyksta aplink, darosi skausminga: turėjau šansą padaryti tai, ką padariau, dirbti su talentingais žmonėmis, tačiau kai kurie filmavimo grupės nariai pasakė, kad filmas sukurtas už labai menkus pinigus, todėl nusprendžiau prisidėti prie jo reklamos. Labai paprasta... Tačiau iškart tapau vartojimo objektu, žaisliuku. Tai man nepatinka. Viską pasakiau ir tiems, kurie manimi manipuliuoja... Kartais pagalvoju apie Charlotte Gainsbourg, kuriai teko patirti panašius dalykus ir kuri su visuo tuo puikiai susitvarkė, net jei kažkuriuo momentu jai ir teko kentėti. Dabar ji gyvena ramiai ir patenkinta tuo, kad gali išreikšti save vaidindama filmuose.

Xavier Giannoli yra apie jus pasakęs: "Ji turi savyje paslaptį, kurios aš neįstengiau įminti, ir kurios, viliuosi, neįmins niekas". Ar atpažįstate save jo žodžiuose?

Nėra jokios paslapties. Arba, tiksliau, kiekvienas, kaip ir aš, turi savo paslaptį – Xavier, Nicolas, Marie. Kiekvienas mūsų turi kažką, į ką įdeda visą savo energiją ir visus savo jausmus. Tačiau iš tikrųjų to ir nereikia atskleisti, svarbu, kad kiekvienas savyje ugdytų savąją paslapties dalį.

Ar atpažinote save Šarlotės personaže?

Žinoma, ta prasme, kad Šarlotei, kaip ir man, yra devyniolika, kad ji yra įsimylėjusi, kaip ir aš kartą buvau, kad jos reakcijos šiek tiek primena mano. Kaip ir aš, Šarlotė stengiasi reaguoti santūriai ir pamiršti apie kai kuriuos dalykus (filme – apie ligą), paversdama juos dar baisesniais: pavyzdžiui, vyrą, kurį myli, Šarlotė pastūmėja į kitos moters glėbį, iš dalies dar ir todėl, kad taptų pavydi ir mažiau galvotų apie ligą. Yra žmonių, kurie stengiasi tapti mano personažu, aš stengiuosi juo būti. Žiūrėdama filmą aš iš tikrųjų jaučiausi Šarlotė. Jeigu gatvėje mane kas nors pašauktų Šarlotės vardu, tikrai atsigręžčiau!

Ar didelę jūsų scenų dalį sudaro improvizacijos?

Iš esmės visas filmas – improvizacija. Xavier yra nuostabus režisierius, nes jis yra atviras realybei. Scenose, kuriose vaidinome, jis mums leido improvizuoti su sąlyga, kad gerbsime scenarijaus dvasią. Mes galėjome kalbėti kaip realiame gyvenime, savo žodžiais. Nežinau Xavier paslapties, tačiau neabejoju, kad ir, jo žvilgsnis, tai, kaip jis filmuoja ir kaip dirba su aktoriais, jo reiklumas turi kažką labai tikra.

Kokius vaidmenis norėtumėt kurti toliau?

Tokius pat stiprius, tokius pat jaudinančius kaip Šarlotės vaidmuo. Aš jau turėjau įdomių susitikimų, man siūlė gražias istorijas, tikrai įdomius vaidmenis. Tačiau nenoriu, kad kine mane laikytų idiote, norėčiau išsaugoti dalį savo paslapties, kad vaidmuo mane priverstų svajoti. Niekad neatsisakyčiau vaidinti komedijoje.... Man patinka skirtingi vaidmenys, nes noriu suprasti, ką sugebu, pavyzdžiui, ar galėčiau suvaidinti mokesčių inspektorę. Kai pamačiau, kaip paskutiniame Chabrolio filme mano mama suvaidino moterį politikę – visišką savo pačios priešingybę, – susižavėjau... Taip pat norėčiau nusifilmuoti filme apie cirką (man labai patinka "Mergina ant tilto"), nes mane traukia magiška cirko bendruomenė. Kita vertus, man būtų linksma kurti reginį reginyje, kaip kad tai vyksta cirke. Dar mane žavi, kai aktorius turi treniruotis kelis mėnesius rengdamasisi vaidmeniui, išmokti boksuotis, šokti ar kokių nors kitų dalykų... Tai taip įdomu! Tačiau mano aistra cirkui gimė ir iš mėgstamiausių filmų, pirmiausia – iš Chaplino "Cirko", jis toks ypatingas, toks juokingas. Visada norėjau vaidinti jame merginą.

Kaip toli jūs esate pasirengusi eiti?

Nenusistačiau jokios ribos. Jei vieną dieną mane pakvies į veiksmo filmą, būsiu pasirengusi pati atlikti triukus. Kai man kas nors patinka, esu pasirengusi eiti iki galo. Juk tai – taip pat sudėtinė profesijos dalis. Kai jūsų prašo ekrane suvaidinti meilės sceną, nereikia vaipytis. Tai tiesiog darbas, kita vertus, juk esi skaitęs scenarijų, vadinasi, tai jau buvo numatyta iš anksto... Kai gyvenimas yra pažymėtas ribų, reikia eiti į kiną: atsidūręs fikcijos pasaulyje, gali įgyvendinti visus savo norus, savo svajones ir fantazijas. Tai viena iš kino egzistavimo priežasčių.

Parengė Kora Ročkienė