Sutverto pasaulio vaizdai

Povilas Ričardas Vaitiekūnas. "Angelas sargas". 2003 m. S. Jakubausko nuotr.

Nuo ko pradėti? Nesinori vėl knaisiotis po dailininko biografiją, traukti vis tuos pačius "žilstelėjusius" faktus apie jo kūrybą, juolab kad neseniai pasirodė storiausia knyga su gausiomis menininko darbų iliustracijomis ir tekstu. Kaip solidu ir rimta. O visgi aš surizikuosiu pradėti šiek tiek juokingai ir sentimentaliai, galbūt net senamadiškai. Yra tokia paveikslų rūšis – vaikystės paveikslai. Mano vaikystė buvo paženklinta dailininkų M.K. Čiurlionio, K. Šimonio darbų albumais (tuomet aš juos vadindavau tiesiog piešinėliais). Kiek pamenu, aš per daug nesipriešindavau norui dar kartą pavartyti šių menininkų reprodukcijas. Tai dar ne viskas – dailininko P.R. Vaitiekūno darbai taip pat buvo mano "dienotvarkėje" (tiksliau – rožiniame sąraše), dėliojosi į atminties skryneles ir paliko ten savo antspaudus. Ypač paveikslas "Vyšnių raškymas Suvalkijoj", kurio taip ir nesugebėjo ištrinti ir pašalinti iš atminties stalčiukų begalės kitų matytų paveikslų. Raudonos, įelektrintos, virpančios vyšnios ir begalinė, lengva erdvė! Taip ir magėdavo verčiau skraidyti po paveikslą, o ne tūnoti susirietus ant kėdės vartant iliustracijas. Magiška trauka ir nesvarumo būsena. Tikėdavai tuo, ką matai, nes mokėjai jausti ir turbūt tikėti stebuklais. Panaši būsena aplankydavo ir vartant M.K. Čiurlionio, K. Šimonio albumus. Dabar visa tai prisimenu su lengva šypsena ir savotišku liūdesiu. Kodėl? Užaugau, ir pasakos baigėsi. Kaip ir tikėjimas jomis. Tiesa, kai kas liko – tie patys paveikslai, tačiau požiūris į juos, jutimai, vertinimas keitėsi. Mano vaikystės "kumyras" Čiurlionis pradėjo regėtis perdėm saldus, jausmingas ir sentimentalus romantikas, taip ir nesupratęs, kad "viskas yra ne taip, kaip turėtų būti", kad "žmonės miršta ir nėra laimingi", o Šimonis – "saulėtų vizijų dainius" tokiame nesaulėtame pasaulyje, regis, uždėk laurų vainiką ant galvos, duok lyrą į rankas ir pasodink ant debesies, tegu gieda mielų senelyčių džiaugsmui ir akims. O P.R. Vaitiekūnas? Pauzė. Tiesą sakant, nebuvau smarkiai susimąsčiusi apie jį, kol neužbėgau į "Lietuvos aido" galeriją, kur ką tik atsidarė menininko tapybos ir piešinių paroda. Aišku, nebuvau aš visiška profanė ir daugiau ar mažiau teko domėtis jo veikla, juolab kad šis menininkas įtrauktas į storą ir sunkią "100 šiuolaikinių Lietuvos dailininkų" knygą (iškilo du klausimai: ar ši knyga – "Raudonosios knygos" analogas ir kaip mano vaikystė siejasi su šiuolaikiškumu? Sunkiai), taip pat teko skaityti gražių ir jautrių V. Liutkaus, L. Gutausko, A. Andriuškevičiaus straipsnių apie P.R. Vaitiekūną. Gerai parašyta. Nuoširdžiai. Tokie pat nuoširdūs ir skaidrūs yra dailininko "šviesieji" peizažai, kur daug erdvės, baltos ir melsvos spalvų, kurios susilieja su sodria pievų žaluma. Dangiški paveikslai. Kaip tobuliausias sakralumo pavyzdys, neleidžiantis savęs pamiršti, – "Vyšnių raškymas Suvalkijoje" (užstrigęs mano atmintyje kaip sena, subraižyta ir nuo to tik dar savesnė plokštelė). Gaila, bet parodoje jo nebuvo. Radau čia nei daug, nei mažai – keturi tapybos darbai, šeši piešti grafitiniu pieštuku paveikslai ir penkios "komedijos", atliktos juodu tušu (t.y. grafiniai paveikslai). Iš tapybos darbų išskirčiau triptiką "Saulėgrąžos", atkeliavusį iš "tamsiųjų" paveikslų serijos. Abstrahuota, gestiška, ekspresyvi tapyba. Klampios, tirštos, dinamiškos dažų ir spalvų masės, riebūs potėpiai, tarsi visos žemės spalvos (akmenų, lietaus, rudens lapų, riešutų) šoktų fokstrotą prieš audrą. Konkrečios, ryškios saulėgrąžos ar jos užuominų net su žiburiu nerasi. Veikiau taip atrodo siautulinga jūra prieš audrą ar rudenėjantis, laukinis sodas siaučiant viesului. Nevalingai prisiminiau sceną iš meninio filmo "Išmestas jūros": mergina šoka siaučiant audrai tarp kalnų prie jūros. Net šiurpuliukai perėjo, bet be galo gražu ir svaigu. Jei šį regėtą vaizdą suabstraktintum, turbūt rezultatas būtų tos pačios "Saulėgrąžos". Nuostabu.

Povilas Ričardas Vaitiekūnas. "Saulėgrąžos". 2002 m.

Dabar – piešiniai. Tiksliau – jų užuominos. Minimalios priemonės – gelsvas popierius ir grafito pieštukas. Tokie pat minimalūs pieštuko perbėgimai popieriumi, kur ne kur paliekant medžių, krūmų, vandens užuominas, šmaikščius, neišbaigtus, "šaržinius" klieriko, vyskupo, vienuolių galvų kontūrus. Šmaikštus, pasirodo, P.R. Vaitiekūnas! Bando šmaikštauti religine tematika, vienuolių galvas transformuodamas į kėdes ar nupaišęs labai jau ne "nevyskupiškos" mimikos vyskupo galvą ("Vienuolės – kėdės – vienuolės", "Vyskupas"). Svarbus menininkui non- finito principas, būdingas kinų ir japonų darbams: lengvos daiktų, gamtos užuominos, jautrios pieštuko linijos ir t.t. Tačiau vienintelis dalykas, kuris šiuose piešiniuose yra galutinai užbaigtas, ryškus, aiškus ir tvirtas, dominuojantis visuose paveikslų centruose, – vaitiekūniškas parašas. Kartais net sutrinki, tai gal čia ir yra meno kūrinys, o tos religinės galvelių užuominos – tik priedas?

Pasirodo, menininkas šmaikštauja ne vien religine tematika – pereikime prie jo darbų serijos, pavadintos "Ožnugaris" (penki darbai, juodas tušas). Kaip patinka man menininkai su humoro jausmu! Iškart diena praskaidrėja. Jau vien pavadinimas ką reiškia – "Ožnugaris"! Ir žinok, žmogeli, kad gudrus, ar paveiksle ieškoti ožio nugarų (bet būtų per daug paprasta ir aišku, o kas svarbiausia – nejuokinga), ar knaisiotis giliau, bandant gilintis į metafizines ir transcendentines plotmes (o čia jau būtų sunkesnis variantas, nes paveiksluose knibžda juodų tušo dėmių, linijų). O gal paslaptingas žodis "Ožnugaris" turi tokias pat reikšmes kaip, pavyzdžiui, žodžiai "abrakadabra", "dada" ir "tralialia"? Tikra mįslė keturgyslė. Griebiuosi ne kartą patikrinto ir pasiteisinusio laisvų asociacijų metodo ir susikaupusi bandau įžvelgti (ar tiksliau, ištraukti) kažkokius vaizdinius iš linijų raizgalyno: sudarkytas kiniškas raštas, bičių spiečius, šakų raizgalynė ar gyvačių meilės šokis iš Leilos Kasputienės darbo "Gyvačių meilė". Panašius paveiksliukus rodo psichoterapeutai, keldami vienintelį klausimą – "ką čia matai?". Interpretacijų gali būti daug ir įvairių – kiekvienam pagal skonį, sugedimo laipsnį, pasąmonės srautus, fantaziją ir t.t. Kiekvienas matys tai, ką nori matyti (kartais – ko nenori, niekas gi nuo to neapsaugotas). Automatinė tapyba. Kaip vaikai paišo ir tapo "atsijungę" nuo aplinkos, laisvai dėliodami liniją po linijos, dėmę po dėmės, taip ir menininkas žaidžia tušu.

Ir dar. "Aš nesirungiu su Dievu. Tuo dažną kartą užsiima mokslinčiai, bet yra ir mokslinčių menininkų, kurie tai supranta ir taip nedaro. Aš tik pasaulį, Dievo sutvertą, vis naujaip mėginu vaizduoti. Aš gi nepajėgiu ir šapelio sutverti, kokio šapelio, spyglelelyčio sutverti." (P.R. Vaitiekūnas, "72 lietuvių dailininkai apie dailę") Ir kam jums tuos šapelius tverti, kai sugebat tokius darbus sukurti? Ėch, tas lietuviškas, tyras kuklumas! Nieko – darbai patys kalba už save. Visgi puikus jūs menininkas, P.R. Vaitiekūnai! Ir dar su humoro jausmu. Tikrai.