Egzistencija, bet ne ta

"Egzistencija" (rež. Giedrė Beinoriūtė)

Užpernai Giedrė Beinoriūtė įsiminė filmu "Troleibusų miestas" – tradiciška "zuikių" tema ir netradiciška tragikomiška, beveik "čapliniška" jos traktuote. Gal tik Rimantas Gruodis filme "Pirtis" panašiai parodė, kad politikavimas Lietuvoje tiesiog įsismelkęs į kūną. Nors esame visai prie Europos slenksčio, "zuikių" gaudymas išliko.

Kuo labiau nudrengti troleibusai ir autobusai su raudonais sovietiniais bilietų žymekliais, tuo įnirtingiau brigados ir pavieniai kontrolieriai purto už apykaklių ir taip jau valdžios, gyvenimo nustekentus seneliokus ir seneliokes.

Humoras išliko ne tik troleibusuose, bet ir "Egzistencijoje". Regis, visais laikais lietuvių kinas pradėdavo nuo pašaipų: sovietinis prasidėjo "Skenduoliu" ir "Kalakutais", postmodernistinis – Igno Miškinio filmu "Lengvai ir saldžiai" ir Beinoriūtės "Egzistencija", kurioje yra "nepakeliamos būties lengvybės" požymių. Kas tada sunku? Nepradėti gyventi nuojauta, kaip svarbu būti rimtam. Juk aplinkui daug daugiau keistenybių negu spalvingoje "Egzistencijos" provincijoje, kur viskas šalia – policija, laidojimo biuras, bažnyčia.

Kostiumų dailininkės Agnės Rimkutės itin ryškiai aprengtos dvi pagrindinės filmo herojės (aktorės Elena Gaigalaitė ir Birutė Didžgalvytė) mina velomobilį ir visur kaišioja nosį. Suvaidinti tariamas laidotuves joms tikrai pavyksta, nes pro langą išvirtęs fotografas (Eimutis Kvoščiauskas) tuoj pat sulaukia mirties, o jo fotografuota "žvaigždė" – tokio pat besistaipančio konkurento. Gyvenimas tęsiasi, kaip ir Lietuvos televizijoje, kur "žvaigždės" kepamos dešimtimis, bet greit jas praryja kažkokia "juoda skylė".

Operatorius Rytis Kurkulis taupiai rodo lietuvišką seksą, tačiau ne bet kur, o šventoriuje, tačiau vis vien tai iššūkis klasikinei lietuvių literatūrai, na, kad ir "Paskenduolės" Veronikai. Juolab kad "Egzistencijos" kapinėse visas būrys vaikosi degląją. Čia iš tikrųjų gali atsitikti visokios egzistenciškos velniavos.

Atrodo, kad "Egzistencijai" visko per daug ir tirštinti nereikėjo, bet taip tik atrodo. Būdama ir scenarijaus autorė, ir režisierė, Giedrė Beinoriūtė šįkart ne dokumentiniu troleibusu, o vaidybiniu velomobiliu pervažiavo per kulminacinius žmogaus gyvenimo momentus: mirtį, tikėjimą, meilę ir "angelus sargus" – policiją. 23 minutės – per daug ir per mažai. Garsieji gruzinų trumpametražiai filmukai išlaikydavo juoko "egzistenciją" ir su dviem arba trimis veikėjais ("Vestuvės", "Skėtis"). Beinoriūtė scenarijų lipdo it kregždė lizdą – kitoks metodas, kiti ir pavojai.

Dažnai mūsų "trumpukai" yra lyg kryžkelė tarp trumpo ir pilno metražo filmo. Sutrumpinsi – lyg ir bus gėda, juk kuri nebe diplominį filmą. Sukandęs dantis trauksi iki pilnametražio, sukelsi danties skausmą ir žiūrovui.