Spindesys ir šešėliai

Moterų choras "Liepos" A.G. Žygavičiaus nuotr.

Jau kelerius metus Lietuvos liaudies kultūros centro iniciatyva ir rūpesčiu geriausi Lietuvos visų žanrų meno mėgėjai gražiai ir prasmingai pagerbiami, įteikiant jiems "Aukso paukštes" – paliudijimus, kad savo kategorijoje choras, ansamblis, pučiamųjų orkestras ar teatras yra pripažintas pačiu geriausiu už pastarųjų (ar kelių pastarųjų) metų kūrybinę veiklą. "Aukso paukštės" laureatai gauna galimybę pristatyti geriausius savo programų kūrinius sostinės publikai reprezentacinėse salėse.

Kovo 13 d. Vilniaus rotušėje buvo pasveikinti "Aukso paukščių" laimėtojai chorų ir vokalinių ansamblių kategorijoje. Apdovanoti už kūrybinius laimėjimus, vėliau kiekvienas jų pristatė savo programas. Vos vienu kitu štrichu apibūdinant girdėtus chorus ir ansamblius, ryškiausiai, man regis, prisistatė Vilniaus mokytojų namų berniukų ir jaunuolių choro "Ąžuoliukas" vyrų choras, vadovaujamas prof. Vytauto Miškinio (pelnė "Aukso paukštę" kategorijoje "Tarptautinio spindesio žvaigždė").

Trumpa, bet gerai sudaryta programa, puikus atlikimas (ypač išskirtinas S. Tanejevo "Noktiurnas") – štai kas galėjo būti etalonu visiems kitiems tą pavakarę dainavusiems.

Ir pavyzdingu vokalu, ir įdomia programa labai malonų įspūdį paliko Molėtų laisvalaikio centro mišrus vokalinis ansamblis, vadovaujamas V. Zutkuvienės (gavo "Aukso paukštę" kaip "Geriausias debiutantas"). Tiesa, programa galėjo būti kiek trumpesnė, o A. Klovos dainų ciklui pakenkė tai, kad kai kurios dainos buvo patrumpintos.

Pagal amžiaus galimybes gan gerai dainavo Marijampolės kultūros centro vyrų vokalinis ansamblis "Sūduvietis", vadovaujamas R. Morkūno ("Aukso paukštę" pelnė kaip "Geriausias vokalinis ansamblis"). Jų programos variantas – ne pats geriausias Vilniaus rotušės scenai, o programa – pernelyg ilga. Vyrų pasirodymui solidumo tikrai nepridėjo ir atsivežtoji pranešėja, "iškritusi" iš visos pavakario nuotaikos.

Jaunas ir dėmesio vertas Vilkaviškio vyskupijos Krikščioniškosios kultūros centro Česlovo Sasnausko kamerinis choras, vadovaujamas M. Radzevičiaus (pelnęs "Aukso paukštę" kaip "Naujai suspindusi žvaigždė"), tiesiog spinduliavo savo kūrybinės energijos perteklių, o vadovo iniciatyva ne viename opuse veržėsi tokiu pašėlusiu tempu, kad net nebespėta ištarti visų skiemenų… Tai neabejotinai didelių galimybių ir jau turintis savo stilių, specifinį repertuarą, svarių laimėjimų choras, kuriam linkėčiau ilgai spindėti ryškių Lietuvos chorų žvaigždyne.

Nuolatos gerai pasirodantis Lietuvoje ir užsienyje Vilniaus Taurakalnio kultūros centro moterų choras "Liepos", vadovaujamas A. Steponavičiūtės-Zupkauskienės, "Aukso paukšte" pelnytai apdovanotas kaip "Ryškiausia Lietuvos žvaigždė". Pavyzdingas vokalas, geras balsų balansas, choro galimybes atitinkantis repertuaras – gražus ilgamečio dirigentės darbo vaisius ir atgaiva klausytojams.

Iš esmės gerą pavakario koncerto nuotaiką apgadino kai kurie organizaciniai nesklandumai. Ilgamečiai panašių renginių organizatoriai – Liaudies kultūros centras – neturėtų sudaryti prielaidų tokiems nesklandumams "išlįsti". Beveik valandą trukusios visokio rango vadovų kalbos, "Aukso paukščių" teikimas, nuotraukos atminčiai (fone laikant išrikiuotus būsimo koncerto dalyvius) ir po to vykęs koncertas be pertraukos vyko beveik tris valandas. Jei būtų dainavęs ir Palangos kultūros centro vyrų kvartetas (dėl kurio neišėjimo į sceną niekas nerado reikalo publikai ką nors paaiškinti), tai būtų įvykęs lygiai trijų valandų "pasibuvimas" be gaivaus oro gurkšnio…

Matyt, supratę, kad programa neleistinai užsitęsė, organizatoriai bandė gelbėti padėtį ją trumpindami, "išbraukdami", vieną ar kitą opusą, bet tai iš esmės nieko nebepakeitė. Ir klausytojams, ir atlikėjams toks maratonas tikrai netinka. Ypač gailu tų, kurie negavo kur atsisėsti. Seniai aišku (kažkodėl ne visiems!), kad toks renginys turi vykti gerokai erdvesnėje salėje, o kalbėtojams ir meninės programos atlikėjams turi būti nustatomas racionalus laiko limitas. Tada ir sunyktų beveik tradicija tapusi betvarkėlė ir klausytojo negerbimas jį pervarginant. Beje, patyrusiam klausytojui pakanka išgirsti 2–3 kūrinius, kad susidarytų nuomonę, ar verta kitą kartą tuo atlikėju domėtis. Kita vertus, gal apskritai būtų geriau, jei dauguma Rotušėje girdėtų kalbų (iš esmės viena į kitą panašių) būtų sakomos mėgėjų laureatų kolektyvus globojančių savivaldybių suorganizuotuose koncertuose-priėmimuose: savai publikai, savose salėse, po to, kai laureatai grįžta iš Vilniaus su "Aukso paukštėmis". Argi tai utopija?

Pabaigai – dar viena pastaba-pageidavimas. Įteikdamas "Aukso paukštes" laureatams, Kultūros ministerijos sekretorius p. Juozas Širvinskas juos labai gyrė ir teigė, kad meno mėgėjus dažnai jau sunku atskirti nuo profesionalų. Tačiau to nebūtina priimti už tikrą pinigą, be išlygų: tikrai geriau būtų mažiau gražių žodžių, bet daugiau konkrečių darbų. Neseniai Kultūros ministerijos išplatintame "Kultūros plėtros perspektyvų" tekste apie meno mėgėjų (o jų Lietuvoje - per 50 000) veiklą net neužsimenama. Kaip ir apie dainos ateitį apskritai, nors UNESCO 2003 m. sprendimas pripažinti mūsų (taip pat latvių ir estų) Dainų šventes vienu iš pasaulio žodinio nematerialaus paveldo šedevrų neabejotinai įpareigoja Lietuvą pirmiausia įstatymiškai įtvirtinti ir kultūros strategiją, ir Dainų šventės statusą valstybės kultūros kontekste. Tik turėdami įstatymu apibrėžtas garantijas, ir Dainų šventė (pirmiausia), ir visas mėgėjų meno sąjūdis matys ilgalaikės veiklos perspektyvą.