Gimdymo slėpiniai

Inesos Kurklietytės dokumentinis filmas "Lengvas raganavimas" (2004, 25 min., spalvotas, betacam, studija "2000") intriguoja savo tema – gimdymas vandenyje žadina smalsumą ir kelia pagarbią baimę. Įdomu pamatyti tai, kas paprastai slepiama nuo pašalinių akių, – tą intymų žmogaus gimimo stebuklą. Kurklietytė žengia drąsų žingsnį į Lietuvos kine netyrinėtą sritį ir daro tai profesionaliai ir su įkvėpimu. Tam tikra prasme režisierės pastangos primena feministinio meno raginimą "nematoma padaryti matoma" – atverti kadaise nuvertintus ar į privataus gyvenimo pakraštį nustumtus moters patirties ir kūrybiškumo klodus. Kurklietytė sugeba tą išimtinai moterišką patirtį perteikti visiems suprantama vaizdų kalba ir rasti savitų plastinių sprendimų. Gimdančios moterys nufilmuotos korektiškai ir gražiai, ypač įsimena poetiški povandeniniai kadrai (operatoriai Andrius Brokas ir Algimantas Mikutėnas).

Filme alsuojantis moteriškumas, besilaukiančios moters kūno grožis, tam tikras moteriškas solidarumas, įsijautimas į "gimdymo slėpinius" ir yra stipriosios filmo savybės. Įsimena filmo plakatui panaudotas kadras, kai pribuvėja Jurga baseine švelniai laiko apglėbusi plūduriuojančią gimdyvę. Tokiais momentais tikrai patiki žmogaus gimimo šventumu. Nes nušvitimo akimirka gimsta čia pat, iš dviejų žmonių ryšio, iš artėjančio stebuklo nuojautos.

Daug sunkiau patikėti stebuklu, kai jį bandoma aprengti magiškų apeigų drabužiais – šiuo požiūriu filmo pradžios kadras, kai matome ritualinį būgną mušančią pribuvėją, ne priartina žiūrovą prie filmo herojės, bet nutolina. Tikiu, kad vos ne nuo pradėjimo pradžios su Jurga bendravusios, kartu gimdymui pasiruošusios ir sėkmingai vandenyje pagimdžiusios moterys gali matyti joje šamanę ir burtininkę. Juk ji paprastą biologinį veiksmą, atliekamą stebint medicinos personalui, pavertė savotiška dvasine praktika. Tačiau asmeniškai pribuvėjos nepažįstantiems žmonėms tas šamanizmas atrodo kiek dirbtinai. Žmogaus dvasios galią rodo jo sugebėjimas įtikinti kitus (pasak filmo aprašymo, "nuo Krymo iki Kalifornijos Lietuvos pribuvėja Jurga Švedienė padėjo 445 kūdikiams per vandenį ateiti į pasaulį"), tam visai nebūtini išoriniai "raganavimo" atributai. Tai labiau primena antros feminizmo bangos menininkių kultivuotą "deivės kultą", norą išaukštinti kiekvienoje moteryje slypinčią dievybę.

"Raganavimo" vaizdai dokumentinį filmą priartina prie performanso – tik kažin, ar toks buvo autorės tikslas. Veikiausiai ji norėjo išaukštinti pribuvėjos Jurgos atsidavimą savo darbui, parodyti jos veiksmų išskirtinumą, gal net magiškumą. Iškelti dvasinį, o ne fizinį jos veiklos aspektą. Paradoksalu, bet geriausiai herojų dvasingumas atsiskleidė pačiuose kūniškiausiuose kadruose, kur tiesiog fiziškai pajunti moterų skausmą ir išgyvenimų tikrumą. Kai prie gimdyvės prigludusi pribuvėja, regis, gimdo kartu su ja. Juk kūnas ir dvasia nėra nesusisiekiantys indai, kaip bandė mus įtikinti apšvietos filosofai. Ir Kurklietytės nufilmuotos gimdančios moterys tai dar kartą patvirtina.