Muzika

Variacijos dviem fortepijonams

Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų fortepijoninio dueto koncertas Nacionalinėje filharmonijoje

Halina Radvilaitė

iliustracija
Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai
P. Gasiūno nuotr.

Manau, nesuklysiu teigdama, kad kiekvieno Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų koncerto Lietuvos muzikos mėgėjai laukia su dideliu susidomėjimu ir nekantra. Lietuvos nacionalinės premijos laureatai turi savo publiką – nuolatinių, ištikimų jų meno gerbėjų būrį, kuris visą laiką gausėja. Tokią jų koncerto traukos galią lemia ne tik visada garantuota aukščiausia atlikimo kokybė, meistriškumas, įdomios ir įvairios programos, bet visų pirma – ypatinga kūrybos aureolė, kurią pajėgūs skleisti tik tikri, kompromisų nepripažįstantys menininkai.

Dueto koncertai nuolatos kritikų stebimi ir recenzuojami, o sulig paskutiniu koncertu pasirodė ir didesnės apimties darbas – Eugenijaus Ignatonio monografija "Variacijos fortepijonų dueto tema", puikiai atliepęs to vakaro (kovo 10 d.) programos temą "Variacijos dviem fortepijonams".

Pirmoje koncerto dalyje skambėjo Johanneso Brahmso Variacijos Haydno tema, op. 56 b, ir Camille’o Saint-Saėnso Variacijos Beethoveno tema, op. 35.

J. Brahmso Variacijos Haydno tema – paties autoriaus dviem fortepijonams pritaikytas orkestrui rašytas kūrinys, kurį jaunas Brahmsas skambino su Clara Schumann. Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai meistriškai konstravo šio kūrinio formą, tiksliai įgyvendindami autoriaus sumanymą, laikas tekėjo natūraliai ir kryptingai. Viešpatavo klasikinė darna, jokia nereikalinga emocija netrikdė meditatyvinės lyrikos, dvasingo garso grožio, neretai pasiekiančio tarsi nebūties ribą, už kurios nutrūksta bet koks ryšys su realybe. Fantastiškas meistriškumas…

C. Saint-Saėnso Variacijos pagristos Beethoveno Sonatos fortepijonui Nr. 18 (op. 31, Nr. 3) Es-dur Trio iš Menueto tema. Žaisminga, su humoro gaidele, varijavimo procese ji kinta ne tik žanro (alla marcia funebre), bet ir intonacinės struktūros prasme. Duetui puikiai pavyko perteikti temos charakterio transformaciją, vientisą formos plėtotę. Žavėjo lengvas, ažūrinis instrumentų skambesys, štrichų įvairovė, preciziškumas.

Antros koncerto dalies pradžioje skambėjo Roberto Schumanno Andante ir variacijos, op. 46, sukurtos 1843 m. ir skirtos Hariettei Parisch – Claros Schumann draugei. Kūrinys iš pradžių buvo parašytas dviem fortepijonams, dviem violončelėms ir valtornai, tačiau antroje redakcijoje autorius apsiribojo dviem fortepijonais. Įdomu, kad šias variacijas Clara Schumann 1844 m. skambino Peterburge su Adolfu Henseltu. Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų interpretacijoje išryškėjo šviesus, giedras šio kūrinio koloritas. Dėmesį prikaustė subtiliai intonuojama melodika, minkštas, dainingas garsas.

Koncerto premjera (kitus vakare skambėjusius kūrinius duetas jau buvo atlikęs ankstesniuose koncertuose) ir tikra puošmena tapo Algirdo Martinaičio "Gyvojo vandens klavyras", variacijos dviem fortepijonams ir fonogramai (sintezatoriui arba vargonams), parašytas 1983 metais. Norėtųsi prisiminti paties A. Martinaičio komentarus, skirtus šiam kūriniui: "Gyvojo vandens klavyras" – koncertinės variacijos dviem fortepijonams su fonograma, kuria atliekama tema skamba keturis kartus. Tai lyg tema-miražas, nerealus pasaulio vaizdas virš nuolatinio judėjimo, tėkmės. Variacijų pulsacija, įspūdis sukuriamas ritminiais, dinaminiais, melodiniais pakilimais bei atoslūgiais. "Gyvojo vandens klavyro" ištaka – Rytų pasaulis, netikėtai atsispindėjęs vaizduotėje tartum keliautojui, kuris, eidamas žeme, svajonėse pina dar neregėto pasaulio vaizdus."

Poetinę kūrinio idėją duetas realizavo labai ryškiai ir įtaigiai, rodydamas tikrus koloristikos stebuklus. Gaivus tyrų kalnų upelių čiurlenimas išsiliejo į galingus žemumų srautus, o grafiški šokio ritmai peraugo į gaivalingą transą.

Po sutelktos, kiek asketiškos, intelektu paženklintos klasikinės programos dalies atrodė, kad pagaliau džinas iš butelio ištrūko į laisvę. Koncerto pabaigoje skambėjusios Witoldo Lutosławskio Variacijos Paganini tema – daugelio duetų mėgstamas kūrinys, parašytas 1941 metais. Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai ir šį sykį žėrėjo virtuoziškumu ir bravūra, sukeldami tikrą aplodismentų audrą.

Publikai atkakliai reikalaujant, bisui duetas puikiai paskambino dar vieną virtuozinį opusą – Igorio Stravinskio "Rusų šokį" (Danse russe) iš baleto "Petruška".