Tragedijos kasdienybė

Neringa Varnelytė (Kesonija) ir Rolandas Kazlas (Kaligula)

Du valstybiniai teatrai savo naujausioms premjeroms pasirinko pjeses apie valdžią ir valdovus. Ne taip seniai Nacionalinis dramos teatras ryžosi interpretuoti mūsų karaliaus Mindaugo, o Jaunimo teatras – Romos imperatoriaus Kaligulos asmenybes. Galima manyti, kad abu spektakliai atsirado ne vien dėl kūrybinių menininkų įgeidžių. Nesibaigianti šalies valdžios krizė, kurios šaknų pastaruosius mėnesius ieškojo ir istorikai, ir politologai, apskritai nūdienės valdžios dramatiškoji samprata, regis, turėjo kada nors pasiekti ir teatrą. Ji ir pasiekė, tiesa, nepretenduodama į jokias politines nuostatas, o tiesiog susitelkdama ties tais valdymo mechanizmais, kuriuos užveda vienas žmogus ir kurie jį paženklina savo jau nevaldoma inercija.

Žinoma, gerai būtų, jei šie mechanizmai neįtrauktų ir paties teatro. Deja, tiek Nacionalinis su savo "Giesme apie Vorutos vilkolakį Mindaugą", tiek Jaunimo teatras su savo "Kaligula", regis, atsidūrė savotiškuose spąstuose. Norėdami išvengti moralinių vertinimų, grąžindami veikėjus į jų istorinę aplinką ir apsuptį, šie spektakliai tik pakartojo XX a. politinių ir meninių ideologijų sukurtas ir į šių veikėjų lūpas įdėtas tiesas. Taip Mindaugas šiandien vėl buvo panardintas į valdovo ir žmogaus dramą, kurią jam sukūrė Justinas Marcinkevičius (nors spektaklyje dar naudojami Vinco Krėvės ir latvių dramaturgo Martinio Zyverto kūriniai), o Kaligulai vėl suteiktas absurdo žmogaus nepakaltinamumas, kuriuo jį išteisino Arbert’as Camus. Bet skirtumas vis dėlto yra: dar praėjusį dešimtmetį mūsų teatre šie du herojai atstovavo tam tikroms dvasinės didybės nuostatoms ir pretendavo būti tragiški, o šiandien jie ne tik nuleidžiami nuo koturnų ir atgauna "žmogišką veidą", bet ir prilyginami kasdienybės herojams. Viena vertus, atveriamos jų prigimtinės silpnybės ir nuodėmės, kita vertus, kasdienio stoiškumo heroizmas, kad ir įgaunantis tironiško užmojo, reflektuojamas greičiau kaip sąmoningas ėjimas mirties, net tylios užmaršties link, kovą su savimi paverčiant beveik sistemingu savęs naikinimu. Kitaip tariant, šiandienos teatras ar bent jau du pastarieji pavyzdžiai, ypač "Kaligula", nusigręžia nuo valdžios ar valdovo tragedijos, nuo tragedijos kaip žanro, pagaliau apskritai nuo žanro, ir atsigręžia į žmogų, tapusį gyvenimo, valdžios ir istorijos įkaitu. Šiuo požiūriu tokio herojaus tragiškumas yra tarsi iš anksto nulemtas, tad ir kūrėjams, ir žiūrovams belieka kartu nugyventi jo paskutines dienas ir pateisinti bet kokį jo žiaurumą.

Kaip tik toks, iš pirmo žvilgsnio ramus ir atsainiai išmintingas, žinantis gyvenimo ir mirties kainą, ir yra Igno Jonyno Jaunimo teatre sukurto spektaklio "Kaligula" pagrindinis veikėjas. Jis suvokia save kaip istorinį personažą, bet labiau kaip egzistencializmo naštą priverstą kantriai nešti asmenį, kuris šįkart įcentruoja "Kaligulos" spektaklį (priešingai nei, pavyzdžiui, Mindaugas ir chaotiška "Giesmė"...) ir paverčia jį monodrama.

Atrodytų, Ignui Jonynui "monodrama" – vieno veikėjo refleksijos, sutelktos į kitus tik kaip į savotiškus jo poelgių atspindžius – nebūdinga. Ankstesni šio režisieriaus spektakliai savaip kadravo ir montavo klasikinės ir šiuolaikinės dramaturgijos kūrinius, suteikdami jiems keliasluoksnių interpretacijų lygmenis ir paberdami po keletą savarankiškų personažų. Jie spektaklio eigoje virsdavo autonomiškais įvaizdžiais ir kartu su kitais vaizdiniais gimdavo tarsi kultūrinių asociacijų vėriniai, formuojantys vientisą stilistinį ir žanrinį spektaklio sprendimą. Stilius, žanras ir, sakyčiau, kinematografinis "vaizdo gilumas" bei "planų paralelės", pasitelkiant vis kitokią vaidybos erdvės konfigūraciją (erdvei režisierius visuomet skiria ypač daug dėmesio) – bene ryškiausi Jonyno režisūros bruožai. Tokiai režisūrai svarbus ir psichologinis nuoseklumas, ir "reprizinis" fragmentiškumas, nes režisierius mėgsta tarsi žirklėmis karpyti ar specialiai užtęsti sceninį laiką, kad skirtingas istorijas priverstų scenoje rutuliotis vienu metu. Taigi iš pirmo žvilgsnio Jonyno teatrui artima vaizdinė ir veiksminė dinamika, emociniai kontrastai turėjo pasipriešinti Camus dramos logikai, sukauptai į neskubrią minties plėtotę bei racionalią pažiūrų dvikovą. Ir būtent režisieriaus bandymas suteikti jai aktualaus aštrumo skatino įsivaizduoti būsimą spektaklį kaip naują sceninę (po ilgokos pertraukos) "Kaligulos" versiją. Juolab kad Kaligulos vaidmeniui buvo pasirinktas Rolandas Kazlas – aktorius, teatre tarsi ir nereikalaujantis žinoti jo "užteatrinio populiarumo", bet kartu ir neleidžiantis jo pamiršti, galintis lengvai manipuliuoti visomis sceninės improvizacijos ar skirtingų žanrų priemonėmis, bet kartu ir bet kokiam vaidmeniui rizikuojantis suteikti keletą skirtingų poteksčių.

Vis dėlto visas išankstines nuostatas žiūrint spektaklį tenka pamiršti. Visų pirma režisierius įveda žiūrovus į beveik archajišką Kaligulos apsuptį, kuri šįkart, žiūrovams sėdint vienoje scenos pusių, pratęsiama ir į scenos aukštį bei gylį, ir į žiūrovų salę iki pat balkono: salės kolonos netikėtai sukuria nesibaigiančių ir grėsmingų imperatoriaus rūmų galerijų eilę, o apšvietimo balkonai – pačių rūmų didingo aukščio ir paslaptingumo įspūdį. Scenografė Marta Vosyliūtė įkurdina veikėjus rūmų prieigose (prieš didžiulius medinius miesto vartus), mediniu tiltu ir laiptais pratęsia jų judėjimo trajektoriją iki sunkiai akimi aprėpiamų "tolių", šlovingų Romos pastatų sangrūdą "užrakina" vartais, imperatorių pasodina beveik vaikiškame soste (nuo jo visai netoli iki arklidžių, mirtininkų požemio ir savo žoleles verdančios senolės "pašiūrės"). Dailininkė ir drabužių dizainerė Sandra Straukaitė aprengia visus pusiau karių, pusiau plebėjų, vien dekoratyviomis odos ir arklio uodegos ašutų aplikacijomis "civilizaciją" ženklinančiais kostiumais, o kompozitorius Julijus Andrejevas obojui (Juozas Rimas) ir violončelei (Povilas Jacunskas) sukuria beveik melancholišką ilgesio motyvą, kuris lydi kiekvieną Kaligulos nuosprendį.

Povilas Budrys (Herėja) ir Rolandas Kazlas (Kaligula) D. Matvejevo nuotraukos

Taigi prieš mus greičiau mitinė (ar mistinė) medžio, akmens ir šiaudų Roma, pagimdžiusi iš pažiūros didingus, bet iš tikrųjų baikščius, tuščiažodžiaujančius, primityvius ir pavojingus patricijus, kuriems režisierius priešpriešina jauną, atvirą ir iškalbingą Kaligulą. Reikia sulaukti pirmos Kaligulos replikos, kad įsitikintum, jog visas šis "romėniškas antūražas" spektakliui bus reikalingas tik kaip beveik natūralistinė aplinka, kurioje gyvena, bet su kuria negali susigyventi – ar kurioje negali išgyventi – Kaligula. (Tiesą pasakius, scenovaizdis, kad ir koks funkcionalus atrodytų, gal tik estetiniu išpildymu ir detalių nuosaikumu skiriasi nuo Nacionalinio "Giesmės apie Vorutos vilkolakį Mindaugą" – abiejų panašumas ir stebėtinas, ir kiek erzinantis. Kita vertus, jo dėka iš pažiūros statiškas spektaklis įgauna šiokios tokios fizinės dinamikos ir sustiprina beveik realios laiko tėkmės įspūdį, nes judėdami laiptais ir tiltais aktoriai įveikia netrumpą atstumą. Tačiau net ir tokiu atveju scenovaizdis ir kostiumai yra kiek perkrauti detalėmis ir "nuorodomis".) Ir reikia nuo pat pirmos akimirkos pradėti sekti Kaligulos minties – jo apsisprendimo pasikeisti, pirmųjų įsakymų, vėlesnių nuosprendžių ir patyčių, susimąstymų ar atsivėrimų – raidą, kad būtent ji taptų varomąja spektaklio jėga, sutelkiančia dėmesį į nepaprastai vienišą ir savo tiesą radusį Kaligulą.

"Toji tiesa labai paprasta ir aiški, truputį kvaila, bet ją sunku rasti ir sunku nešiotis. Žmonės miršta ir jie nėra laimingi", – sako Kaligula, ir šie žodžiai tampa Kazlui savotišku vaidmens leitmotyvu. Pagal juos aktorius vertina kiekvieną Kaligulos poelgį, kiekvieną, ypač Kesonijai (Neringa Varnelytė), Helikonui (Andrius Bialobžeskis), Scipijonui (Ignas Ciplijauskas) ir Herėjai (Povilas Budrys), ištartą sakinį. Šie veikėjai – Kaligulos oponentai, tačiau būdami lygiaverčiai savo suvokimu ir pažiūromis, jie reikalauja ir lygiaverčio – rimto ir tiesaus – bendravimo. Tik jiems Kaligula drįsta atverti savo gražiausias ir jautriausias savybes, jausdamasis pats permatomas ir juos permatydamas kiaurai. Pašaipūniškas, greičiau nesąmoningas kerštingumas visiems patricijams po sesers Druzilos mirties, jų gretų retinimas lengva ranka ir be skrupulų Kazlo Kaligulai kurį laiką yra vien prablaškantis nuo nevilties užsiėmimas, kuris netrukus pradeda varginti ir atsibosta kaip laisvė valdant ar baudžiant, kaip tiesiog gyvenimas, kuriuo jis rizikuoja ne mažiau, nei verčia rizikuoti savo pavaldinius. Atrodo, kad Kaligula bijo tik vieno – tuštumos, tačiau kiekviena diena atneša būtent tuštumą.

Paradoksalu, bet ankstesnio Kazlo čia nepamatysi – visa, ką aktorius vaidino iki šiol, užrakinama tarsi už šių didžiulių miesto vartų; ir nors patricijai vadina Kaligulą niekšu, ciniku, komediantu ar impotentu, nė vienas neprilygsta jam dar turbūt iki spektaklio pradžios (ar per tas tris jo dingimo dienas) įgauta vidine ramybe ir susitaikymu. Tad ir spektaklis greičiau ne apie Kaligulos žiaurumus, o apie pačių patricijų provokavimą pagaliau su juo susidoroti – apie atpildo, kaip savo tiesos patvirtinimo, laukimą, kuriam jis skiria ir savo paskutinį vaidinimą. Apsirėdo šiaudine Venera, šio šiaudinio miesto "stebuklu", kurį pats ir sudegina. Arba – apsimeta miręs, kad paspartintų sąmokslininkų sumanymus. Taip pat tai spektaklis apie tokį Kaligulą, kokio nusipelnė, kokiu privertė tapti šios medinės, popierinės ir paklusnios Romos piliečiai, bijantys mirties, bijantys neapkęsti, bet smogiantys naktį į nugarą kaip puskvailiu apsimetinėjantis ir taip prielankumą pelnantis Senektas (Rimgaudas Karvelis). Tiksliausia spektaklio scena – Herėjos ir Kaligulos susitikimas, kai "lygius savo dvasia ir didybe žmones" išskiria mirties baimė ir laimės samprata. Kaligula Herėjai pasiūlo tris vyno stiklines su nuodais vienoje ir pirmas nedvejodamas išgeria. Tačiau kai ir Herėjai pasiseka, Kaligula garbingai susitaiko su pralaimėjimu ir ima laukti nuosprendžio.

Žinoti, kad viskas, net sielvartas, praeina – vadinasi, išgyventi tragediją, kasdienį vienatvės ir bebaimiškumo suvokimą. Visą šį laiką Kaligula tik tai ir norėjo išbandyti. Norint šitai pasakyti, turbūt nereikėjo statyti medinių tiltų ir vartų, nors jie ir "įžemino" labiau žmogaus, o ne imperatoriaus tragediją. O norint šitai išgirsti, išorinės dinamikos stoka išėjo į naudą: žodžiai jei ne tapo sielos veidrodžiu, tai bent susigrąžino savo veikiančią galią.