Pastabos apie užmirštą dailininkę

Leokadija Belvertaitė. "Kepurinė" L. Žygelienės nuotr.

Prieš atidarant Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje sovietmečio įkarštyje triūsusios Leokadijos Belvertaitės (1904–1992) jubiliejinę kūrybos parodą, bandymas surasti žinių apie šią dailininkę, atrodė, veda į aklavietę. Nė žodeliu apie ją neužsiminta 2002 m. išleistoje "Lietuvos dailės istorijoje" ar naujojoje "Lietuviškoje enciklopedijoje", keli eskiziški brūkštelėjimai kataloguose ar vietinėje spaudoje. Kad L. Belvertaitės tautišku mentalitetu persunkta asmenybė netiko "Tarybinei lietuviškai...", suprasti dar galima, tačiau kaip paaiškinti baltą puslapį naujojoje? Gal L. Belvertaitė buvo visiška diletantė, nenusipelniusi Lietuvos valstybės kultūrai ir menui? Pažvelkime, ką rašo "Kauno dailininkų" knygos sudarytoja D. Draugelienė, po kruopelytę surinkusi žinias apie nepelnytai užmirštą dailininkę: Kauno meno mokyklos auklėtinė, diplomuota skulptorė, Kauno 6-osios amatų mokyklos piešimo mokytoja, ilgametė Kauno "Dailės" kombinato dailininkė, parodų Kaune, Vilniuje, Maskvoje, Rygoje, Leipcige, Osakoje, Monrealyje, Briuselyje, Niujorke dalyvė. O jei dar pridursime, kad 1958 m. tarptautinėje Briuselio parodoje už keramines skulptūrėles jai paskirtas aukso medalis, kad Kauno "Dailės" kombinatas ilgus dešimtmečius vadovavosi jos sukurtais žanrinės keramikos etalonais, o Alytaus, Butrimonių, Pivašiūnų, Vilkijos ir kitos Lietuvos bažnyčios dekoruotos bibliniais jos darbo skulptūros ir tapybos kūriniais… "Tiesoje" 1955 m. atspausdintame SSRS dailės akademijos viceprezidento B. Johansono "Laiške iš Maskvos", komentuojančiame visasąjunginę tarybinių respublikų parodą, L. Belvertaitės keraminiai darbai vadinami "meistriškais", "įdomiais" ir pan. Deja, tokio kūrybos įvertinimo L. Belvertaitė sulaukia retai. Jai, kaip ir L. Stroliui ar V. Miknevičiui, totalitarinėje spaudoje prikišami "proporcijų neįvaldymas", negalėjimas dirbti "plačiais užmojais". L. Belvertaitės laimėjimai tarptautinėse parodose dažnai pristatomi anonimiškai. Dėmesio trūkumą lemia sovietmečiui nepalankūs dailininkės biografijos puslapiai: Amerikoje uždarbiavusio ūkininko duktė, buvusi vienuolė, bažnytinės dailės kūrėja, pokario metais per plauką nesušaudyta… Uždaro charakterio, neretai slėpusi savo kūrybos vaisius pogrindyje. Ne itin palankios tiems laikams ir dailininkės vedybos – iš pradžių ji išteka už miškotvarkininko P. Kamuntavičiaus, o jam mirus – už B. Žygelio. Pastarasis – Joniškio gimnazijos pirmasis vadovas, Spaudos fondo direktorius, "Lietuviškosios enciklopedijos" (1933–1941) leidimo organizatorius, Valstybės leidyklos direktoriaus pavaduotojas. To užteko, kad šis kultūros šviesuolis būtų ištremtas ir iki 1943 m. kalintas Sverdlovsko lageriuose. 1944 m. B. Žygeliui pasiseka grįžti į Kauną ir iki mirties dirbti kultūros švietimo darbą. Buvimas šalia iškilaus žmogaus dailininkei atvėrė kelius bendravimui su Lietuvos inteligentija. Gyvendami Kaune, Žygeliai bičiuliaujasi su A. Žmuidzinavičiumi, daktare ir beletriste A. Steponaitiene, bibliofilu ir XXVII knygos mėgėjų draugijos steigėju V. Steponaičiu, advokatu Z. Toliušiu ir kitais. Pas juos lankydavosi dailininkė V. Tarvydaitė, skulptorė D. Danytė, aktorė A.Vainiūnaitė-Kubertavičienė, keramikas V. Manomaitis ir kiti. Gyvenimo pabaigoje, net ir pašlijus sveikatai, dailininkė kūrė bažnytines drobes, pareigos vedama savo namuose globojo ir maitino vienuoles. Dabar dailininkės kūrybiniu palikimu rūpinasi Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus, sūnėnas gydytojas V. Grečna.

Jubiliejinė L. Belvertaitės kūrybos paroda "Karalienė molio bateliais" – tai bandymas iš užmaršties prikelti iškiliausios lietuviškos figūrinės-žanrinės keramikos kūrėjos darbus, parodyti ir kitas jos kūrybos sritis. Kartu tai ir edukacinis projektas siekiant meninėmis formomis išreikšti istorijos vyksmą ir atskleisti sovietinės ideologijos angažuoto kūrėjo galimybes. L. Belvertaitė rado savo kūrybos nišą, išvengdama perdėto iliustratyvumo ir deklaratyvumo grėsmės. Susmulkėjimo protrūkis taikomojoje dailėje L. Belvertaitę palietė tik iš dalies, ji sugebėjo išlaikyti mikėniškąjį formų sodrumą, plastikos apibendrinimą, dekoro santūrumą. L. Belvertaitės darbai pasižymi ypatingu skonio ir lengvumo pojūčiu. Nuo sovietinės idologizacijos formų ji gynėsi atsigręždama į tautinės kultūros klodus, atspirties ieškodama liaudies raižiniuose, tautosakoje, Maironio, B. Brazdžionio patriotizmo sampratoje. Sporto, tautinių sambūrių temas inspiravo A. Žmuidzinavičiaus, P. Rimšos, V. K. Jonyno, J. Burbos, V. Kasiulio plakatinė grafika. L. Belvertaitei buvo tolimas Rusijos dirbtuvių detalumas, aristokratiškas Meiseno manufaktūrų puošnumas. Jos kūriniai atspindi savarankišką monolitinę plastiką su tolydžio slystančiomis formomis, vienfigūrėmis ir keliafigūrėmis kompozicijomis, paženklintomis judesio, nuotaikų, charakterių, ornamentikos žaisme.