Kino atradimas

"Paskutinis vagonas"

Šventiškai padabintame, į baltą maršką įvilktame "Lietuvos" kino teatre visą savaitę rodomas lietuvių kinas. Peržiūros vyksta ir "Skalvijos" kino centre. Ir ką gi – į visas tris festivalio sales plūsta minios jaunimo. Joms net ir jaunas Nepriklausomybės metais sukurtas lietuvių kinas jau yra atradimo teritorija.

Festivalis "Trispalvis kinas" ir buvo sumanytas kaip mėginimas įvesti lietuvių kiną į kultūrinės apyvartos (ir refleksijos) kontekstą. Nes visus tuos keturiolika metų jis egzistavo tarsi kultūros lauko paribiuose. Kinematografininkai, nepaisydami nepaprastai nepalankių finansavimo ir gamybos sąlygų, atkakliai vargo savo vargą, fanatiškai kūrė kiną, kuris pelnė šlovę tarptautiniuose festivaliuose, tačiau nepasiekdavo savo šalies žiūrovų. Tarp kultūros prioritetų kinas buvo pamestinukas ar gal jau ir visai nebesanti, nebereikalinga kultūros sfera. Buvo – ir sykiu ne. Susiformavo nauja talentingų kūrėjų karta, nauja kino kalba, jaunas kinas apeliavo į savo kartos žiūrovą, tačiau dialogas nevyko. Atvirkščiai, garsiai prabilta apie lietuvių kino mirtį.

Nežinau, nebeatsimenu, kaip ir kada ši negudri mintis buvo paleista į publicistinės retorikos apyvartą. Ir kuo ji motyvuota. Gamybos sumažėjimu, lyginant su sovietiniais metais? Naujojo kino atotrūkiu nuo vadinamųjų nacionalinio kino vertybių? Pamirštant aplinkybę, kad tas vertybes suformavo nelaisvės laikas, kad kalbėjimą užuolankomis dažniau nustelbdavo ideologinė konjunktūra. Kad ir kaip ten būtų, lakią frazę apie lietuvių kino mirtį ėmė valkioti net televizijos pramoginių laidų vedėjai, į kurių kalbas, deja, įsiklausoma.

Atnaujinti nutrūkusį lietuvių kino ir žiūrovo dialogą turbūt ir buvo svarbiausia festivalio "Trispalvis kinas" rengėjų užmačia. Tiesa, šis pokalbis pradėjo megztis kiek anksčiau, išleidus į ekranus filmus "Elzė iš Gilijos" ir "Nuomos sutartis". Bet kad jis gali būti toks intensyvus ir prasmingas, turbūt nesitikėjo niekas – ir neseniai susikūręs Lietuvių kino sklaidos ir informacijos biuras, ir energingos festivalio organizatorės Uljana Kim, Rasa Paukštytė bei jų talkininkai, ir "Lietuvos" kino teatro direktorė Vida Ramaškienė, ir festivalį parėmusi Kultūros ministerija, ir filmų kūrėjai, ir veikiausiai net patys kino žiūrovai.

Manau, kad čia susidėjo bent keli veiksniai. Vilniaus publika jau pripratinta prie festivalinių renginių ir nuolatinės jų vietos – "Lietuvos" kino teatro. Savą auditoriją baigia formuoti ir "Skalvija". Tačiau svarbiausia, kad kas keleri metai publiką papildo vis kita žiūrovų karta. Juk net "Elzės iš Gilijos" seansas lūžo nuo žiūrovų, kurie prieš ketverius metus, pirmą kartą rodant filmą ekranuose, buvo dar paaugliai.

Tačiau atmeskime festivalinę – įvykio, renginio, šventės – euforiją ir pažvelkime į tamsią žiūrovų salę. Žiūrėjau Šarūno Barto "Praėjusios dienos atminimui", Valdo Navasaičio "Rudens sniegą", Audriaus Stonio "Neregių žemę" ir sprendžiau klausimą, ką šie filmai, taip tvirtai suaugę su savo laiku, sako šiandieniniams, epochų sąvartos nepatyrusiems žiūrovams? Ar jie pajus tą ypatingą merdėjančio pasaulio dvasią, tą iš kiekvieno kadro sklindančią tylią rezignaciją? Ar 500 žiūrovų salė įsigyvens į lėtą Šarūno Barto "Mūsų nedaug" tėkmę, apčiuopdami nepaprastą šios kino materijos intensyvumą, suvokdami, kad tai – unikalus individo sąlytis su visatos amžinybe?

Gal apsigaunu, tačiau manau, kad susitapatinimas įvyko. "Trispalvis kinas", nepaisant jo kūrybinės įvairovės, turi vieną svarbų bruožą – jis nėra skirtas palengvintai komunikacijai. Nesiekia dialogo bet kokia kaina ir ieško lygiaverčio pašnekovo. Perteikia savo laiką tokia emocine vaizdų kalba, kuri suprantama ir kintant kartų pasaulėjautai. Akumuliuodamas dabartį, formuoja savo tęstinumą ir tradiciją. Ir nusipelno būti atrastas. Nes išreiškia sunkiai apčiuopiamą dezintegruotos mūsų visuomenės bendrumą. Suprantama, kad jis gali provokuoti ir prieštaras, tačiau tai neišvengiama kiekvienam dialogui, ieškant susikalbėjimo.

Iš Vilniaus "Trispalvis kinas" keliaus į Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį… Ir turbūt nebekils bergždžių klausimų reikia, ar lietuvių žiūrovams reikalingas savo kino. Gero vėjo!