Tapyba šiuolaikiniuose kontekstuose

Agnė Juškaitė. "Šnekos"

Postmodernaus meno labirintuose, kur vyrauja šiuolaikinės medžiagos, koncepcijos ir priemonės, tapyba išnyra kaip keistas tradicijos ir šiandienos samplaikos fenomenas. Kvepianti skiedikliu, gundanti materialiu, apčiuopiamu dažų sluoksniu ir gruntuotos drobės paviršiumi, ji skverbiasi tarp multimedijos voratinklių ir hieroglifiškų videomeno ženklų. Skverbiasi, ieškodama naujų "išrinktųjų" savo grynosios kalbos išraiškai įvaldyti, išmokti ir perfrazuoti. Tais išrinktaisiais šiandien tampa jaunoji profesionalių menininkų karta, persisotinusi siūlomomis metameno konstrukcijomis ir tapybą besirenkanti kaip intriguojančią ir provokuojančią alternatyvą. Įvaldyta technika ir priemonių arsenalas leidžia ieškoti svarios koncepcijos argumentuotės, novatoriškos temų ir motyvų dermės. Tai ir daro "Totorių gatvės menininkai", neseniai savo parodą pristatę Vilniaus rotušėje, o šiuo metu besisvečiuojantys Klaipėdos Dailės parodų rūmuose.

Grupėje yra keturiolika narių, dauguma jau baigę studijas Vilniaus dailės akademijos Monumentaliosios dailės katedroje. Pasak Onutės Juškienės, studijų metu susiburti paskatino dėstytojo J. Kazlausko išsakyta mintis, kad menininkas turi sudominti aplinką savo kūryba, pats išeiti į visuomenę ir teigti save kaip lygiavertį kitoms specialybėms profesionalą, o ne kaip atsiskyrėlį, nesuprastą kūrėją. Suvokdami, kad pavieniui Lietuvos meninėje scenoje iškilti ir išlikti bus sudėtinga, jaunieji dailininkai 22-ajame Totorių gatvės (iš čia ir grupės pavadinimas) name, Vilniuje, pernai įkūrė atvirą "Senamiesčio jaunųjų menininkų dirbtuvę" – čia kiekvienas lankytojas gali ne tik apžiūrėti ekspoziciją, bet ir stebėti gyvą darbo procesą.

Visus grupės narius jungia pozityvi estetika, tačiau kiekvienas turi savitą stilių. Dauguma menininkų kuria remdamiesi ankstesniųjų kartų patirtimi, tačiau ne atkartodami, o interpretuodami, siekdami praturtinti ją savu realybės matymu. Įtakos labai įvairios: nuo gotikos, akademizmo, secesijos iki abstraktaus meno.

Pauliaus Juškos kūriniai alsuoja natūralistine vaizduojamo objekto ar siužeto traktuote, sodriu koloritu. Eskaluodamas grynąją "senųjų meistrų" plastiką, tapytojas mėgaujasi pačia tapybos esme – spalvos ir šviesos sąveika. Čia nėra koncentruoto šviesos srauto, tik iš paveikslo gelmės bundantis, vos juntamas šviesos pulsavimas ant anatomiškai išnarstytų kūnų.

Stilistiškai jam artima Agnė Juškaitė – pati įvairiapusiškiausia parodos dalyvė – realistinę vaizdo ekspresiją naudoja nūdienos siužetams įvaizdinti. Jos kūriniuose, kuriuose ryški angliškosios tapybos mokyklos atstovų F. Bacono, L. Freudo ar S. Spencerio refleksija, dominuoja socialiai angažuoti motyvai: alkoholikai, rūkaliai, troleibusų keleiviai, t.t. Kita vertus, tapytoja atsigręžia ir į amžinuosius gamtos motyvus: takelis per pievą, saulėgrąža ar oranžinių gėlių fone besiilsintis indiškas jautis tampa pagrindiniais paveikslų herojais.

Savitą realistinį braižą deklaruoja ir Vaidas Simutis, drobę užpildydamas "siūliniais" motyvais: juos pasitelkęs kuria ne tik paveikslo faktūrą, šviesokaitos žaismę, bet ir idėjinį turinio raizginį.

Dominuojanti Onutės Juškienės darbų tema – moteris, nors neretai ji tampa tik dekoratyviniu paveikslo elementu, skendinčiu grakščiuose floros ornamentuose. Toks kompozicinis sprendimas ataidi XIX a. pab. meno reinterpretacijomis – secesijos ir simbolizmo įtakomis. Tuo tarpu Ieva Ramanauskaitė įkvėpimo semiasi iš XX a. pr. autorių – H. Matisse’o, P. Gauguino ar kubistinės P. Picasso kūrybos. Egzotiškomis figūrėlėmis užpildyti drobės paviršiai kuria vientisą plastinį vaizdą neišsenkančios moters ir vyro santykių istorijos tema.

Originali "akvarelinė" Šarūnės Bartašiūtės tapymo maniera ir grafinis kompozicinis kūrinių konstravimas autorę savotiškai priartina prie grafiko A. Švėgždos estetikos. Proporcijos dėsnių nesilaikymas brėžia neaiškią perspektyvos liniją. Tačiau regėjimo klystkeliai šiuo atveju tampa pozityviu reiškiniu, atveriančiu mozaikines vaizduotės galimybes. Ivetai Ciparytei grynąją spalvą kvestionuoti leidžia lengvos užuominos į figūrą. Žmogaus kūno kontūras autorės darbuose tampa linija, skiriančia spalvines dėmes, ir kompozicijos ašį konstruojančiais determinantais.

Per dvi sales nusidriekusią tapytojų ekspoziciją paįvairina Miglės Grigonytės veltinių kvartetas, Dariaus Kaupo metalo plastikos kūriniai, scenografės Julijos Skuratovos ir svečių teisėmis parodoje dalyvaujančių Ievos Paltanavičiūtės, Sonatos Vosyliūtės ir Irmos Karvelytės grafikos ieškojimai.

Jaunieji menininkai drąsiai grįžta prie realistinio piešinio, "išdirbtos" tapybos, didelių formatų, žmogaus figūros dominantės, taip atsisakydami prieš kelis dešimtmečius lietuvių tapyboje nuosekliai plėtotos ekspresionistinės plastikos ir purvino kolorito estetikos bei brėždami naujas tendencijas lietuvių tapyboje. Tai liudija ir naujoji karta, drąsiai deklaruojanti savojo aš augimą. Todėl grupės nariams lieka palinkėti įsilieti į turtingą Lietuvos meninį gyvenimą, pratęsiant ir praturtinant Vilniaus meno mokyklos tradiciją.