Prasidėjo 54-asis Berlyno kino festivalis

Marcelis Lozińskis Vilniuje 2002 m. A. Jacovskytės nuotr.

Vakar iškilmingai prasidėjęs 54-asis tarptautinis Berlyno kino festivalis šiemet pateikė ne vieną siurprizą. Tiesiogiai į penkių Vokietijos miestų kino teatrus transliuota atidarymo ceremonija, pirmąkart viso pasaulio kinomanams suteikta galimybė internetu stebėti tai, kas vyksta ant raudonojo Berlinalės kilimo (www.berlinale.de) ir spaudos konferencijose – tai tik dar vienas įrodymas, kad atsidurti festivalio įvykių centre gali neišeidamas iš savo namų. Tačiau vis dėlto tikrosios festivalio magijos taip nepajusi, nes reikia pačiam pasinerti į tą margą įvairiomis kryptimis judančią minią, kuri, regis, turi tik vieną tikslą – pamatyti gerą, tiksliau, genialų filmą ir visiems apie tai kuo greičiau papasakoti.

Dar viena festivalio naujovė – oficiali programa, pavadinta "Berlinale Special". Joje bus parodyti du filmai, kurie, pasak organizatorių, išsiskiria ne tik garsių meistrų vardais, bet ir siekiu iš naujo įvertinti istorinę praeitį, bei trys filmai, kurie susiję su viena iš dominuojančių šių metų festivalio temų – kino muzika. "Berlinale Special" bus proga pamatyti naują italų režisieriaus Ermanno Olmi (jo retrospektyva pernai vyko Vilniuje) juostą "Cantando dietro i paraventi", kurios veiksmas nukelia į XVIII a. pabaigos Kiniją. Peteris Greenaway’us į Berlyną atveš antrąją savo ambicingo projekto "Tulso Luperio lagaminai" dalį. Apie šį projektą režisierius, pamenu, kalbėjo dar prieš kelerius metus lankydamasis Lietuvoje. Filme vaidina Isabella Rossellini, Franka Potente ir Ornella Muti. "Berlinale Special" primins ir svarbius kino istorijai filmus – Jacques’o Demy pasaką "Asilo oda", vokiečio Markuso Imhoofo 1981 m. Berlinalę šokiravusią juostą "Das Boot ist voll". Šis dramatiškas pasakojimas apie grupelę žydų pabėgelių, kuriuos 1942-aisiais grąžino atgal nuo Šveicarijos sienos, bus rodomas restauruotas. Atvirai sakant, kol kas nelabai spėjau įsigilinti į naujosios sekcijos specifiką, bet dar turiu laiko.

Siurprizų pateikė ir jau 34 metus gyvuojanti kita festivalio sekcija – "Tarptautinis naujojo kino forumas". Jame rodomi filmai iš 23 šalių, tačiau Forumo, kaip, beje, ir viso festivalio, dėmesio centre šiemet atsidūrė Pietų Afrikos kinas. Vienas įdomiausių projektų vadinasi "Project 10: Real Stories from a Free South Africa". Skirtingų etninių ir socialinių grupių, biografijų režisieriams buvo sudarytos galimybės sukurti filmus, atspindinčius asmenišką ir intymų jų požiūrį į tai, kas dabar vyksta Pietų Afrikoje.

Forumo dėmesio sulaukė ir indų kinas, kadaise pas mus laikytas blogo skonio etalonu. Tačiau Vakarams "Bolivudo" miuziklų egzotika dar nauja, juolab kad į tradicinį komercinį indų kiną pastaraisiais metais drąsiai braunasi ir politika.

Dar viena Forumo įdomybė – trys filmai iš Tailando, bet tikra egzotika dvelkia ir garsios vokiečių režisierės Ulrike Ottinger Ukrainoje kurta daugiau nei tris valandas trunkanti komedija, kurios pagrindas – Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romanas "Dvylika kėdžių".

Tęsiama ir kita pastarųjų metų Berlinalės iniciatyva – sekcija "Vokiečių kino perspektyvos", orientuota į jauną ir sumanymų kupiną debiutuojančių vaidybinio ir dokumentinio kino režisierių kiną.

Berlyno festivalio nugalėtojai bus paskelbti vasario 14 d., tačiau jau žinomi kitų apdovanojimų, kuriais festivalis pagerbia kinui nusipelniusius žmones, savininkai. Vasario 10 d. "Auksinis lokys" už gyvenimo indėlį bus įteiktas garsiam Argentinos režisieriui Fernando Solanasui (g. 1936). Solanasas – pianistas, kompozitorius, teatro režisierius. 1962-aisiais jis kūrė studiją, kurioje nufilmavo per 400 reklaminių filmų. Tačiau 1966 m. jo gyvenimas iš esmės pasikeitė, nes režisierius įstojo į angažuotojo kino "Cine Liberation" grupę, jo dokumentiniai filmai Argentinoje rodyti pogrindyje. Po karinio perversmo 1976 m. Solanasas rado prieglobstį Prancūzijoje. Jo vaidybiniai filmai "Tango. Gardelio tremtis", "Pietūs", "Kelionė" pelnė Venecijos ir Kanų festivalių prizus. Grįžęs į gimtinę, Solanasas kelerius metus buvo parlamento narys, bet po 1997-ųjų vėl grįžo į kiną. Iškilmingoje ceremonijoje bus parodytas naujausias prieš globalizaciją nukreiptas dokumentinis Solanaso filmas "Memoria del saqueo", kuriame režisierius gilinasi į jo šalį ištikusios ekonominės ir politinės krizės priežastis. Taigi Berlynas išlaiko senokai susiformavusį politiškai angažuoto festivalio renomė.

"Šaltasis kalnas"

Prieš penkerius metus koncernas "Philip Morris Companies Inc" įsteigė Berlinalės prizą "Freedom Prize", kuris teikiamas Centrinės ir Rytų Europos režisieriams už jų kino kūrybą ir indėlį į demokratijos raidą. Pirmuoju šio prizo laureatu tapo Andrzejus Wajda. Šiemet prizas bus įteiktas žymiam lenkų dokumentinio kino kūrėjui Marceliui Lozińskiui, 2002-ųjų rudenį viešėjusiam Vilniuje su savo ir sūnaus Pawelo filmų retrospektyva. Pastaraisiais metais Lozińskis dėsto Andrzejaus Wajdos kino mokykloje. Apie jo studento Barteko Konopkos filmą "Ožka keliauninkė", kuris taip pat bus rodomas Berlyne, daug kalbama. Jaunasis režisierius laimėjo svarbų "Planete" konkursą ir gavo galimybę sukurti filmą.

Tačiu kol kas viskas dar tik prasideda. Festivalio atidarymo filmas – Anthony Minghellos "Šaltasis kalnas" jau sulaukė įvairiausių vertinimų. Tai Charleso Fraziero romano ekranizacija. Romanas pasirodė 1997-aisiais ir iškart pelnė didžiulį kritikos dėmesį bei prestižinį "National Book Award" apdovanojimą. Rašytojas išaugo Pietų Karolinoje, kur vis dar gyvi prisiminimai apie JAV pilietinį karą. Knygos herojumi rašytojas pasirinko vieną savo protėvių, kuris nukeliavo 300 mylių iš karinės ligoninės į savo gimtinę. Tai – romantinė šeimos saga, kurioje rasime ir tikslią karo veiksmų rekonstrukciją, ir paprastų žmonių dramas. Režisierius Minghella, jau pelnęs "Auksinį lokį" už kito garsaus romano – "Anglas ligonis" – ekranizaciją, prisipažino, kad jis yra ir prodiuseris, todėl skaito daug populiarių knygų, bet "Šaltasis kalnas" iškart padarė jam didelį įspūdį: "Mane sujaudino labai asmeniškas romano tonas, o tai retas dalykas. Aš nelabai domiuosi romanais apie karą. Dažniausiai jie būna numanomi ir schematiški. Tačiau "Šaltasis kalnas" pirmiausia kalba apie karo padarinius ir visose gyvenimo srityse juos lydinčius žiaurumą ir chaosą. Knyga pasakoja apie pėdsakus, kuriuos karas palieka meilei, šeimos gyvenimui, draugystei." Minghella mano, kad rašytojas drąsiai, bet nepretenzingai pasinaudojo Homero "Odisėjos" pavyzdžiu, todėl jam pavyko išsaugoti pusiausvyrą tarp mitinio romano lygmens ir psichologiškumo. Tačiau tai – ir jaudinanti meilės istorija, kurioje vaidina Nicole Kidman ir Jude’as Law. Pastarasis pasirodė ir ant raudonojo Berlyno kilimo.

Mighella pats rašė scenarijų, nes, pasak jo, literatūra ir kinas kalba skirtingomis kalbomis. Tarptautinė kritika nešykšti filmui pagyrų, lygina jį ir su Davido Leano "Daktaru Živago", ir su Warreno Bateso "Raudonaisiais". Be abejo, Minghella koketuoja sakydamas, kad nemėgsta knygų apie karą, nes naujajame filme jis grįžta prie temų, kurias kėlė juostoje "Anglas ligonis". Tai – meilė ir karas, asmeninė atsakomybė ir istorijos jėgų anonimiškumas. "Šaltasis kalnas"– epiškas filmas, kuriame daug baisių karo ir prievartos scenų, bet kartu ir labai intymus filmas, kurį nušviečia Nicoles Kidman herojės meilė ir pasiaukojimas.