Genialių pramatymų lopšy

Gintarė Latvėnaitė (Salė) D. Matvejevo nuotr.

Pirmiausia reikėtų pasakyti, kad naujausias Mažojo teatro spektaklis pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę "Madagaskaras" yra pirmoji būsimo pilnametražio vaidinimo dalis. Daugiau nei pusantros valandos trunkantis trupės jaunųjų, Rimo Tumino auklėtinių, pasirodymas aprėpia tik kelis legendinio lietuvio Kazimiero Pakšto (čia gavusio meninę pavardę Pokštas) biografijos įvykius: jo stebėtinai žavų gimimą, pirmuosius genialius pramatymus ir vieną bandymų realizuoti savo beprotišką lietuvybės išsaugojimo idėją. Bene svarbiausias spektaklio veiksmas skirtas neprigulmingoms, bet savitais ryšiais su Pokštu susaistytoms moterims, kurių paveikslai turbūt dar turės svarbos ateityje. Tiesa, moterys, net ir nesistengiant jų kultūriškai identifikuoti, čia reikalingos todėl, kad intuityviai realizuoja dar lopšyje puoselėtas Pokšto viltis ir tik patvirtina jo nuogastavimus dėl sielos ir kūno palaidumo. Salė ir Milė ne tik atsisuka į jūrą, bet ir jos milžiniškuose vandenyse pamerkia savo nuodėmingus kūnus, o Helė, Paryžiaus priemiesčių modistė, išsivadavusi iš paskyrimo būti vyriško mauzerio taikiniu, dabar pati taikosi į ką nori, geriausiai – į naivias tautietes, net jei šios ir myli kitalyčius tautiečius.

Taigi kol Salė ir Milė iki sustirimo murkdosi vandeny, kol keliauja iš Lietuvos Vakaruosna, Paryžiun, ir jau šio istoriško miesto gatvėse apšilinėja kojas, Pokšto galvoje sodinama ir brandinama Madagaskaro idėja. Ir kol virtuali šios idėjos užuomina sklando teatro salės palubėse, pats didysis lietuvninkas spektakliui baigiantis pasirodo ambasadoriaus Paryžiuje Oskaro kabinete, Francijoj, taip ir nesutikęs prie Baltijos pažintų tautiečių ir pamiršęs jaunystėje patirtas gūdaus savo krašto piliečių užgauliones...

Režisierius Rimas Tuminas, turėdamas tokią lietuvišką medžiagą, nekartoja kadais statytos "Lituanicos" klaidų. Pokštas – kaip herojus ir kaip žanras – kviečia neherojiškai pokštauti: Pokšto, kaip "patriotinio viesulo", apsupčiai – moterims – režisierius suteikia fokstrotinio šoklumo ir egzaltacijos, o jam pačiam ir jo utopiniams pramatymams – apaštališko skaidrumo. Gręžiojama į jūrą ir Vakarus Lietuva Mažojo teatro salikėje susitraukia tai iki kelių davatkinių pamėklėlių, tai iki kumščio dydžio ananaso ar dviejų popierinių laivelių, kurių lauželis nors ir menkutis, bet įžiebia didelę patriotinio išganymo viltį. Beje, teatro salikės topografija savaip "simbolinga": Pokštas gimsta veidu beveik į jūrą, o mes, kaip ir andainykščiai tautiečiai, atsisukę rytuosna – praskyrę žvilgsniu sienų užtvaras, siektume patį svarbiausią altorių...

Valda Bičkutė (Milė) D. Matvejevo nuotr.

Marius Ivaškevičius savo pjese anaiptol nesityčioja nei iš tautinio idėjų lobyno, nei iš istorinių asmenybių – vis nauju sakiniu sušvytėdami tarpukario Lietuvos kalbėsenos grožybėmis, veikėjai čia, regis, iš pačios kalbos formuoja ir save, ir savo utopijas. Ne ironija, o šnekos vingrumas, beveik epistolinis jos rafinuotumas ir pakilumas, iš kurio, popieriun išguldyto, sykį šaiposi Salė, ir yra tas specifinis komiškasis pjesės pamušalas, kuriam pritaikysi ne bet kokį režisūrinį audinį. Etimologinės žaismės paženklinti veikėjai atsiduria ir tokiose pat "etimologinėse" aplinkybėse, kurios gerokai atitolina juos nuo kasdienių situacijų, pakylėja iki inteligentų, o nūdieniškai – elito, ir sutelkia prie kolumbiškų sumanymų. Kalbos erdvė nėra beorė: pasėta ir išauginta pačios lietuviškos žemelės, ji, regis, staiga purptelėjo keliais sprindžiais aukštyn, bet nuo lietuvio neatitrūko – pernelyg įaugę į kraują kai kurie palyginimai ar metaforos, simboliai ar tropai, kad patetiškas, net rimuotas jų pateikimas virstų aukštąja poezija. Salė staiga prapliūpsta eilėmis, bet ir jos iki skausmo lietuviškos – gimusios iš euforiško svieto pažinimo ar savo moterystės suvokimo. (O kad charakteris stačiokiškas – tai jau Dievas davė ir drėbtelėjo, nesulyginsi su išpuoselėtu Oskaro, kuriam teko ypatingas praregėjimas ir ypatinga misija.)

Dramaturgas pateikė kalbą, idėją, į krūvą surinko tautinius sokratusus, net įvykius nužymėjo, režisieriui beliko sukurti charakterius, idėjas generuojančią erdvę ir sulydyti viską į sceninį lietuviškosios utopijos pokštą. Pokštas, žinoma, ir liktų pokštu, jei neturėtų tam tikros "kultūrinės veikos" užmačių. Tokias užmačias režisierius realizuoja stambiais veikėjų paveikslais, komponuojamais aplink vieną didelį apvalų stalą – ilgainiui gali įsivaizduoti jį esant ir žemyno plokštuma, ant kurios, pagaliau atsidavę fikcijos ekstazei, šoka Oskaras ir Kazimieras; stambiomis "pagalbinėmis priemonėmis" – paveikslo rėmais, įrėminančiais lietuvaitę su linų glėbiu, lagaminais, primenančiais migracinius tautiečių polėkius, lopšiu, kuris kaip tėvynė persekios bet kur. Ir ne sukarikatūrintu, o išties "stambiu" veikėjų elgsenos ir idėjų rimtumu, kuris, ypač kalbant apie Oskarą ir Kazimierą, nusipelno realaus patikėjimo.

Ramūnas Cicėnas (Kazimieras Pokštas) D. Matvejevo nuotr.

Visi jauni Tumino aktoriai įneša po lygią, kad ir kokia ji būtų, dalį stilistinei spektaklio visumai atsirasti; ir ne tik jauni – įžanginiai Eglės Gabrėnaitės (Motina) ir Arvydo Dapšio (Tėvas) taktai krypteli raišką sodresnių ir grynesnių spalvų link, o jas su kaupu naudos Ilonos Kvietkutės Veronika, Gintarės Latvėnaitės Salė, Vaidos Būtytės Helė ir Leonardo Pobedonoscevo Prancūzas. Nesulyginsi jų aistringumo ir geismingumo su stabų tamsybėse klajojančių, sunykusių tikrųjų lietuvių užguitumu ar romantiškas iliuzijas altorių šešėlyje puoselėjančios Valdos Bičkutės Milės nedrąsumu. Kuo laisviau režisierius montuoja fikcijos ir realybės kontrastus, kuo drąsiau dalijasi su žiūrovais savomis "televizijomis", tuo tikresnis ir artimesnis darosi Madagaskaras – vienąkart nugramzdinę Atlantidą, dabar lietuviai tikrai mokėtų "pasisėt save juodajame kontinente" ar rugiais užsodint Mėnulio kraterius...

Vis dėlto spektaklyje karaliauja kalba, tiksliau, tekstas, savavališkai skleisdamas ir "kultūrinę veiką", ir daugiasluoksnę referenciją. Ir tik tada, kai žodžiai lipte prilimpa prie būsenos ar situacijos, pokštas užleidžia vietą teatrui ir jo sceninei bei vaidybinei realybei. Pasirodo, nekabaretinės ir nefokstrotinės realybės čia ne taip jau ir daug, o išties režisūriškai sumanytų scenų – tik trys: Kazimiero gimimas, Salės ir Milės maudynės bei Kazimiero ir Oskaro susitikimas. Tiesą pasakius, jose ir sutelktas visas dramaturginis įvykinis, netgi prasminis "Madagaskaro" užtaisas, kuris jei ir iššaus visa savo galia, tai tik kitoje, dar nepastatytoje dalyje. Šioje kulminacijos vaidmenį prisiima Ramūno Cicėno Pokšto ir Manto Vaitiekūno Oskaro duetas: greičiau dramatiškas ir net kai kurias sielos stygas užkabinantis, nes suskamba kaip graudus tikro "lietuvių nomado" ir tikras "televizijas" patyrusio kultūrinio unikumo nesusikalbėjimas. Čia sužaidžia ir abiejų aktorių išoriniai, ir jų veikėjų vidiniai skirtumai, jų utopijų panašumas ir begalinis tolimumas. Juk greičiausiai jis ir suvienija abu tam nelemtam šokiui aplink lauželį – niekam, išskyrus save, jie su savo genialiais pramatymais nereikalingi.