Kinas

Neatsakytas klausimas

krėsle prie televizoriaus

iliustracija
"Tamsūs vandenys"

Jei su malonumu pasižiūrėjote Stanley Kubricko "Švytėjimą", siūlau nepražiopsoti kito įsimenančio siaubo filmo (šįkart per TV4) – japonų režisieriaus Hideo Nakatos juostos "Tamsūs vandenys" (6 d. 22.15). Šis režiserius 1998 m. išgarsėjo kultiniu filmu "Skambutis" (deja, Lietuvoje buvo rodytas tik amerikietiškas jo perdirbinys). Filmas buvo sukurtas pagal Koji Suzuki, kartais vadinamu japonų Stephenu Kingu, knygą. 2001 m. pasirodę "Tamsūs vandenys" – taip pat Suzuki romano ekranizacija. Tai niūri ir labai nuosekliai siaubo atmosferą auginanti "vaiduoklių istorija", kurioje galima išgirsti ir "Švytėjimo" atgarsių. Filmo herojė (Hitomi Kuroki) išsiskiria su žiauriu vyru ir bando pradėti gyventi iš naujo. Kartu su penkerių metų dukrele jos ieško namų, kuriuose galėtų jaustis saugiai ir ramiai. Tačiau joms tenka niūrokas butas keistame daugiaaukštyje. Todėl netrukus jau pradedi laukti, kada prasidės keisti dalykai. Režisierius nedelsia. Keisti ženklai rodo, kad butą lanko paslaptingos jėgos… Siaubo filmų mėgėjų jos neapvils, nes režisierius turiu puikią pasakotojo dovaną, jam padeda ir nerimo kupini Juniciro Hayashi kadrai bei Kenji Kawai muzika.

Mėgstu Nakatos filmus, nes jų veiksmas rutuliojasi ne egzotiškuose Rytų peizažuose, o mieste, kurio gyvenimas atpažįstamas, nes diktuoja tam tikras taisykles. Jauna moteris apskritai bijo būti atstumta, negauti darbo, buto, nesugebėti deramai išauginti vaiko. Tai pagilina personažų psichologiją ir net verčia ieškoti daugiau prasmių, nei siūlo įprastas siaubo filmas. Kita vertus, miestietiška aplinka leidžia režisieriui parodyti siaubą, kuris gimsta pačiose banaliausiose vietose, ypač bute, kuriame jaučiamės saugūs. Kadangi namai – mano vienintelė tvirtovė, čia praleidžiu daugiausia laiko, ir kadangi paniškai bijau vandens, filmas, matyt, "užkabino" ir kažkokias mano pasąmones gelmes, nes žiūrėdamas "Tamsius vandenis" kelis kartus nejuokais išsigandau. Tačiau dar Hitchcockas juokavo, kad pirmąjį gyvenime malonumą pajuto vystykluose, kai jį kažkas išgąsdino. Bijoti kartais visai malonu. Regis, Lietuvoje tik šitas malonumas ir liko.

Kitas šios televizijos savaitės malonumas – LNK "Snobo kine" (12 d. 22.35) rodoma brolių Coenų "Fargo istorija" (1996). Jau ne kartą esu rekomendavęs šitą filmą, tačiau ir pats neatsisakysiu malonumo dar kartą pasižiūrėti bene mįslingiausią (bent jau man) brolių Coenų filmą. Šie režisieriai niekad nekuria tiesiog filmo, nes kiekvienas filmas jiems yra ir savotiška disertacija vieno ar kito amerikiečių kino stiliaus, žanro ar laikotarpio tema. Tarkime, "Bartonas Finkas" buvo skirtas 4-ojo dešimtmečio pabaigos Holivudui, kuris koketavo su kairuoliais intelektualais ir garsiais rašytojais, o šiems "svajonių fabriko" realybė pasirodė pernelyg irreali. "Fargo istorija" iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip tipiškas Coenų "tyrinėjimas" populiarių JAV filmų apie provinciją, jos policininkus, kurie priversti gaudyti įvairaus plauko "gimusius žudyti" tipus, tema. Tačiau pagrindinė herojė – dora ir nėščia provincijos policininkė – tarsi netelpa į intertekstualių žaidimų rėmus. Jos pareigos jausmas ir padorumas nuostabios aktorės Frances McDormand (pavydžiu kolegoms, kurie Berlyne galės pamatyti aktorę "gyvą" ir vadovaujančią kino festivalio žiuri. Įdomu, kokie bus jos vertinimai) dėka netikėtai paverčia filmą ode moters ištvermei ir vidinei harmonijai. Manyčiau, kad pirmiausia tai filmas apie labai skirtingus pasaulius, kuriuose gyvena vyrai ir moterys, o Coenai, kaip visada, pajuto ir tiksliai parodė, kuo tie pasauliai skiriasi.

Neseniai per Lenkijos TV ryto laidą "Kavos ar arbatos?" buvo svarstoma viena įdomi tema. Dauguma laidos svečių konstatavo, kad šių dienų vyrai darosi vis labiau priklausomi nuo moterų. Ši priklausomybė reiškiasi netikėtai įvairiai. Iš pirmo žvilgsnio tai skamba lyg ir nešokiruojančiai, tačiau jei taip yra iš tikrųjų, vadinasi, pasaulis smarkiai pasikeitė. Gal čia slypi ir didžiosios dalies mūsų kultūros archajiškumo priežastis? Net televizijos ekranuose, kai kalbama neva rimtomis temomis, dominuoja vyrai, nors Europos komisare greičiausiai bus dabartinė finansų ministrė. Kultūra tiesiog nespėja paskui visuomenėje vykstančius pokyčius? Deja, ir lietuvės moterys man kartais primena sniegynuose įklimpusią ryžtingą "Fargo istorijos" heroję. Gaila, kad tokios neatsirado mūsų prezidentūroje.

Lietuvių pasaulėžiūrai, įtariu, artimesnė bus Marshallo Herskovitzo "Sąžininga kurtizanė" (LTV, 8 d. 21 val.) – pasakojimas apie moterį, kuri XVI a. išgelbėjo Veneciją. Jei mėgstate kostiuminius filmus, valstybės gelbėjimo temą ir gundančių formų Catherine McCormack, nepasigailėsite.

Man patinka Johno Woo ankstyvųjų filmų žvaigždė Chow Yun Fatas, todėl užmesiu akį į Jameso Foley 1999 m. filmą "Korumpuotasis" (LNK, 8 d. 20.15). Tai antrasis JAV kurtas aktoriaus filmas, nukeliantis į nusikaltimais ir korupcija garsėjantį Niujorko kvartalą. Svarbiausias jo policininkas – taip pat kinų kilmės. Tačiau jis gauna jauną porininką (Mark Wahlberg), kuris, regis, ne visai supranto vietos policijos skyriaus papročius. Filmą nuo įprastos policinių filmų apie gerą ir blogą, seną ir jauną etc. policininkus rutinos gelbsti subtilus Chow Yun Fato humoro jausmas.

Kas iš tikrųjų yra miesto dugnas, narkotikų prekeivio gyvenimas ir su tuo susiję rasės klausimai, rodo ankstyvasis (1996) Spike’o Lee filmas "Narkotikų prekeiviai" (TV3, 7 d. 23.05). Sukurtas pagal Richardo Price’o romaną, man filmas yra savotiška variacija Martino Scorsese’s "Goodfellas" (atsiprašau, bet lietuviškai filmo pavadinimas kiekvienąkart verčiamas vis kitaip ir nė vieno vertimo prisiminti nesugebu) temomis (o gal atvirkščiai?). Tačiau Lee ir Scorsese’s filmus lyginti visada nepaprastai įdomu. Kad ir paskutiniuosius apie Niujorką – "25-a valanda" ir "Niujorko gaujos". Įdomu dar ir todėl, kad tai vieni geriausių dabar kuriančių režisierių.

Deja, nuo socialinių, politinių temų nelabai kur pabėgsi. Kartais jų imasi režisieriai, kurių neįtarsi panašiais interesais. Johnas G. Avildsenas geriausiai žinomas iš filmų apie karatė vaikį, tačiau 1992 m. filme "Vienybės jėga" (LTV, 7 d. 23.55), net ir pasirinkęs herojumi boksininką, jis kalba pirmiausia apie apartheidą. Filmą rekomenduočiau ir tiems, kurie neseniai pasižiūrėjo Caroline Link "Kažkur Afrikoje", nes veiksmo laikas ir vieta beveik sutampa – Antrasis pasaulinis karas ir Afrika. Avildsenas surinko įdomų aktorių anamblį – Stephenas Dorffas, Johnas Gielgudas, Morganas Freemanas, Arminas Mueller-Stahlis.

Sekmadienį (8 d. 20.35) LTV2 lietuvių kino retrospektyva primins vieną garsiausių lietuvių filmų – Vytauto Žalakevičiaus "Vienos dienos kroniką" ir vieną garsiausių lietuvių kino klausimų: "Kodėl tu stovėjai po medžiu, kai mušė žmogų?". Regis, į jį iki šiol niekas neatsakė.

Jūsų – Jonas Ūbis