Paskutiniai "Krantai"

Visai nesinori tikėti, kad 2003-ųjų ketvirtas "Krantų" numeris yra paskutinis. Nesinori todėl, kad dar nežinant apie Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo nuosprendį buvo leidžiamas šis ir yra parengtas 2004-ųjų pirmasis. Toks nuosprendis panašu į pasityčiojimą – nuo 1989 m. leidžiamas kultūrinės savimonės mokantis žurnalas užkliuvo turbūt todėl, kad pristatinėjo kitų šalių meno ir kultūros reiškinius ir ieškojo jų sąsajų su lietuviškaisiais, o ne atvirkščiai. Nesistengė mūsų pervertinti, bet kvietė ieškoti savo vietos meno pasaulio žemėlapyje.

Gal todėl, kad ir žurnalo (ne tik jo, bet ir kultūrinės spaudos), ir apskritai šalies įvykiai nėra optimistiški, pastarasis numeris ypač aktualus ir įdomus – užčiuopia kultūrinės integracijos temą. To pavyzdžiu pasirenkama Austrija, šalis, išplėtojusi savo savitumą, nors ir kalbanti vokiškai. Daivos Šabasevičienės parengtame interviu tirolietė menininkė Gundi Baldauf su pasididžiavimu vardija kultūrines austrų tradicijos literatus, dramaturgus, teatro kūrėjus ir dailininkus, muzikus, ansamblius ir festivalius, žinomus visame pasaulyje, ir įžvelgia daugiau austrų bei lietuvių kultūros panašumų, nei skirtumų. Juos turėtume įvertinti ir mes, skaitytojai, žurnalo puslapiuose susitikdami su keliomis ryškiomis austrų meno asmenybėmis – vaikų rašytoja Christine Nöstlinger (Gintarės Adomaitytės straipsnis "Christine Nöstlinger – stirnos žvilgsniu į mus, miesto vaikus"), unikaliais XX a. antrosios pusės poetais Ernstu Jandliu, Friederike Mäyrocker ir H. C. Artmannu (Kęstučio Navako vertimai), dailininku Gustavu Klimtu (Ingeborgos Jūros straipsnis "Gustavas Klimtas ir Vienos secesijos estetika") ir, žinoma, rašytoju, dramaturgu Thomu Bernhardu (1931–1989).

Su šia asmenybe, jo kūrybos fenomenu lietuvių skaitytojai susipažino ne taip jau ir seniai, be kelių paskirų novelių 1999 m. pagaliau lietuvių kalba pasirodžius romanui "Grimzdėjas".

Mūsų teatras prie Bernhardo, kaip dramaturgo, buvo prisilietęs gerokai anksčiau – jo 1976 m. parašytą pjesę "Minetis" ketino suvaidinti dar aktorius Henrikas Kurauskas; praėjusį pavasarį Valentinas Masalskis pastatė ir iki šiol vaidina jo pjesę "Įpročio jėga", "Minečio" buvo ėmęsi Šiaulių dramos teatro aktorius Pranas Piaulokas ir režisierius Sigitas Račkys.

Priartėti prie Bernhardo paslapties straipsniu "Magiškos literatūros gimimas iš neigimo dvasios" bando Jadvyga Bajarūnienė. Atkreipdama dėmesį į konfrontuojančią su oficialiais kultūros veikėjais Bernhardo poziciją, jo neigiamą ir nekonformistinį požiūrį į Austrijos istoriją, kultūrą bei visuomenę, autorė bemaž restauruoja kai kuriuos rašytojo biografijos faktus, įtakas, tyrinėja vertinimus, analizuoja jo kūrinių veikėjus, o per juos – ir rašytojo santykį su gyvenimu, šeima, gimine.

Bernhardą galima būtų pavadinti "ištrynimo" (praeities, šeimos, giminės ir t.t. tradicijų) rašytoju, tačiau su sąlyga, kad ištrynus liks "idealios egzistencijos utopija". Tokios "idelios kūrybos" utopiją savo spektakliu bando realizuoti ir Valentinas Masalskis, prie kurio spektaklio straipsniu "Thomo Bernhardo sutiktuvės" stabteli D. Šabasevičienė.

Kiek rūstokas, skvarbiu žvilgsniu rašytojo veidas Erikos Schmiedt fotografijose , atrodytų, nelabai dera su jo paties pasisakymais "Interviu – provokacija Maljorkoje", skirtais Filosofijai, Nekaltybei, Perspektyvoms, Religijai, Teatrui, Tiesoms. Ar jo vertinimai nėra truputį perdėti?

"Taip jau yra! Viskas yra perdėta. Bet neperdedant neįmanoma nieko pasakyti. Kai tik jūs pakeliat balsą, jau perdedate, nes kodėl gi iš tikro jį keliate? Kai ką nors sakai, jau perdedi. Netgi jei vien pasakai, kad nenori perdėti, jau yra perdėta." Šiuos rašytojo žodžius puikiausiai patvirtintų ir žurnale spausdinamos pjesės "Minetis" (vertė Jurgita Mikutytė) veikėjai.

Ir dar viena pažintis – su Austrijoje studijavusia ir ilgą laiką gyvenusia dainininke Saule Šeryte, grįžusia Lietuvon iš Tėvynės ilgesio. Jos patirtis irgi artimesnė Bernhardui...

R.V.