Dangaus sūnų kelias

Nežinomas autorius. Imperatorius T’ai-tsu iš Sung dinastijos (906–1279)

Taipėjaus nacionalinis rūmų muziejus pripažintas vienu didžiausių ir vertingiausių kinų meno rinkinių pasaulyje. Jo lobiai užsienyje rodomi labai retai. Europoje tik 1935–1936 m. – Londone, 1998 m. – Paryžiaus "Grand Palais" ir 2003–2004 – Berlyne ir Bonoje. Bonos parodų salėje paroda pratęsta iki vasario 28 d.

Iki 1911 m. Kinijos imperatoriai tūkstantį metų kolekcionavo meno šedevrus, iš kurių 400 šiandien eksponuojami Bonoje. Parodoje rodomi kūriniai nuo neolito iki naujausiųjų laikų pradžios: bronziniai ritualiniai indai ir iš nefrito pjaustyti objektai; paveikslai, kaligrafijos, porcelianas, tušo akmenys, lako, emalės, dramblio kaulo ar akmens dirbiniai ir tekstilė nuo Sung iki Ching dinastijų.

Kinijos imperatoriai savo uždaviniu laikė išsaugoti ateinančioms kartoms kultūrinius laimėjimus meno kūrinių pavidalu."Iš laiką apimančios pasaulėžiūros, kurioje buvo ir yra susijungę praeitis, dabartis ir ateitis, išsivystė specifinis santykis su tradicijos svarba. Daugiau ar mažiau išvystyta forma valdovai su malonumu kolekcionavo meno kūrinius visame krašte, ieškodami žymių meistrų darbų. Meno kūriniai dangaus sūnų buvo įteikiami kaip pasižymėjimo simbolis, kaip padėka, sosto konfiskuojami arba pašvenčiami sielos išganymui." (Ursula Toyka-Foung)

Kai kurie imperatoriai ne tik rėmė ir kolekcionavo meną, bet ir patys kūrė. Svarbiausia parodos tema – išsilavinusio žmogaus idealas, kurį apibūdina konfucionizmo švietimo svertys ir meno pažinimas. Atrinkti kūriniai atskleidžia žmogaus santykį su gamta ir visuomene, kaip ir socialines, intelektualines, politines ir religines sroves. Čia atsispindi meilė gamtai, kaip ir taoizmo ar budizmo tradicijos, prašmatnus dvaro menas rodomas šalia kinų mokslininkų kūrinių.

Vėliausia imperatoriškosios kolekcijos istorija taip pat kupina dramatiškų nuotykių. 1933 m. vasarį, kai japonų–kinų karo metu Pekinui grėsė bombardavimas, 1925 m. įkurto rūmų muziejaus bendradarbiai nusprendė kūrinius evakuoti. 1937–1939 m. japonų įsiveržėliams skverbiantis į krašto gilumą, kūriniai keliavo per provincijas ir buvo slepiami net kalnų uolose.

Kai komunistai 1949 m. spalį užbaigdami pilietinį karą užvaldė Pekiną, nacionalistinė kinų vyriausybė kartu su rūmų lobiais pabėgo į Taivanį. Tik 1956 m. rinkinys buvo perkeltas į naujai pastatytą rūmų muziejų. Ir šiandien Taivanis su Kinija ginčijasi dėl teisių į šią kolekciją.

Paroda įdomi ne tik orientalistams ar senovės meno istorijos žinovams. Ji stebina paralelėmis su šiuolaikiniu menu. Kompozicijų ir technologijų sudėtingumas dera su rafinuotu minimalizmu ar ekspresyviu eskiziškumu.