Nedaloma šviesos ir spalvos jungtis

Andriaus Giedrimo ekspozicijos fragmentas

"Lietuvos aido" galerija, atšventusi savo veiklos dešimtmetį, pristato trečią personalinę vieno savo ištikimų autorių Andriaus Giedrimo (g. 1948) tapybos parodą. Pirmoji šio 1972 m. VDI vitražo specialybę įgijusio tapytojo personalinė paroda "Lietuvos aido" galerijoje buvo surengta taip pat prieš dešimt metų.

Jau įpratome Giedrimą vadinti peizažistu, poimpresionistinės, "petruliškosios" pilkšvai žalsvos toninės tapybos atstovu. Šįkart matome gan ryškų jo kūrybos posūkį dekoratyvaus, skambių sodrių, intensyvių rausvų atspalvių kolorito abstrakcijų link. Šią tendenciją – nuo konkrečių motyvų peizaže, daiktiškų formų natiurmorte prie apibendrinto, abstraktaus vaizdo – šiandien pastebime įvairių kartų Lietuvos dailininkų modernistų tapyboje (tai liudija ir kasmetinės LDS organizuojamos tapybos parodos "Arkos" galerijoje). Galbūt šį reiškinį galima būtų įvardyti kaip tam tikrą, be abejo, dar labai ribotą, išorinį lietuviškos tapybos intelektualėjimą.

2002–2003 metais sukurtoms Giedrimo drobėms ("Lapams krentant", 2003; "Pamiškė", 2003; "Raudonas debesis", 2003, ir kt.) būdingas motyvo abstrahavimas, dekoratyvus sodrių raudonų, žalių tonų koloritas. Tačiau emocinis, daugiau intuityvus paveikslų pobūdis, nepagrįstas logine struktūra, kuria chaotišką, margoką vaizdą. Kompozicijos primena atsitiktinai sukritusių žėrinčių stikliukų mozaiką. Jas apibūdinti reiktų kaip eksperimentines naujo raiškos būdo paieškas, kurios ateityje galbūt įgaus aiškesnį pobūdį. Tai liudija autoriaus pastangas bandyti naują kūrybos kryptį, o apie jos perspektyvas kol kas dar sunku spręsti. Antra vertus, šie ieškojimai rodo, kad tapytojas neapsiriboja siaura stilistika, jau įvaldytu braižu.

Kita Giedrimo kūrinių grupė ("Mėlyna eglė", 2002; Dvi grupės augalų", 2003; "Rudens lapas", 2003, ir kt.) pasižymi paprasto motyvo ženkliškumu, o tamsus rusvas koloritas su kontrastuojančiomis ryškiomis raudonų atspalvių dėmėmis kuria tragiškumu dvelkiančią atmosferą. Lygindami su ankstesniais darbais matome, kaip plečiasi nuotaikų skalė – nuo optimistinių, lyriškų būsenų fiksavimo prie dramatizmo. Taigi ir šiuo požiūriu autoriaus kūryba keičiasi, tarsi įgyja brandos, įvairiapusiškumo.

Kiekvienoje parodoje paprastai atrandame vieną du darbus, kuriuos laikome labiausiai pasisekusiais dailininko aptariamo kūrybos etapo pavyzdžiais. Tokiu kūriniu, mano nuomone, galėtų būti "Augalas miško fone" (2003). Jis žavi subtilia sidabriškai pilkų tonų šviesos kaita, taip meistriškai ne kartą perteikta Giedrimo. Tolimos asociacijos su Van Gogho kiparisais tik sustiprina drobės įtaigą.

Parodoje eksponuojami darbai išryškina Giedrimo tapybos fenomeną – tai spalvos ir šviesos nedaloma jungtis, grindžiama daugybės prasišviečiančių sluoksnių derme, smulkių potėpių virpėjimu.