Kasdienybės ir idilės

Valdas Simutis. "Bare". 2002 m.

Valdo Simučio kūryba mane sudomino jau seniai, dar jam besimokant VDA, grafikos katedroje. Dėmesį patraukė medžio raižiniai: nespalvoti, spalvoti, tvirtai "suręstos" struktūros, neįmantrios, kartais fragmentiškos kompozicijos, fokusuojantys tarsi jau prarastos archajiškos kaimo kasdienybės – beveik nekintančios laike idilės vaizdus. Neimituotas raiškos paprastumas, minimalistinis minties ir linijos sukauptumas jau ankstyvuose Simučio darbuose liudijo jo kūrybos originalumą, atsietumą nuo madingų "šiuolaikinės" kūrybos raiškos priemonių, formos vingrybių ir "postmodernių šaradų" kupinos minčių eigos, populiarių siužetinių linijų.

V. Simučio darbuose niekada neįžvelgiau daugiasluoksnio siužetinio plepumo, jo raižiniuose buvo galima perskaityti neskubrų "porinimą" apie jį supantį jaukų ir paprastą pasaulį, kuris egzistuoja tarsi susitapatinant su kaimo gamta: laukuose besiganančiomis karvėmis, arkliais, ožkomis ar gyvulius girdančiais vyrais, karves melžiančiomis moterimis.

Paprastas žvilgsnis į kasdienybę, pagarbus jos "perkėlimas" į raižomo medžio plokštę bei grafikos atspaudus liudija Valdo Simučio sąmonėje slypinčią panteistinę natūrą, gerbiančią kasdienį, nuo miesto dūzgesio atsitrūkusio pasaulio ritualų svarbą ir prasmingumą.

Raižinių paprastumas, stambiaplanių žmonių ir gyvulių figūrų negatyvas, perspektyvos dėsnių ignoravimas, aiškus erdvės ritminis, linijinis traktavimas gal kiek ir priminė savamokslių kaimo menininkų ar XX a. I pusės primityvistų kūrinių stilizaciją, bet atidžiau pažvelgęs į Valdo kūrinius, juos "prisijaukinęs" pradedi suprasti kitoniškumą ir skirtybes tarp jo kūrybos principų ir savamoksliškos raiškos. Skiriasi menininko pasaulėjautos gilumas, filosofinė nuostata, pabrėžtinai išgrynintas, subtilus, nuo detalių išvalytas žvilgsnis į kaimo kasdienybę. Gyvulėlių ganiava, laukų platybės, lyriška "pasiklydusų" fermų siluetų transformacija, kartais vos juntama, kartais pabrėžiama, liudija menininko nuostatą ieškoti grožio paprastume, aiškume, gal ir "nemadinguose", linija užšifruotuose, savitai romantiškuose "kasdienybės paveikslėliuose", praplečiančiuose kaimo buitį aprašančių pasakojimų, o gal ir pasakėčių siužetus.

Menininko profesionalumą liudija aiškiai apgalvotos kompozicinės dermės, neatsitiktiniai juodų ir baltų dėmių santykiai, sąmoningai hipertrofuotos žmonių ir gyvūnų proporcijos bei jų ryšys su plokštuma, dekonstruota perspektyva.

Kelerius metus nemačiusi, ką kuria V. Simutis, prisipažinsiu, nustebau išvydusi kone pusšimtį jo tapybos darbų, sukurtų per pastaruosius trejus metus – gausybę nekonvenciško spalvingumo, spalvinių dermių kupinų drobių. Bet ilgainiui pripratau prie to spalvingumo ir supratau, kad jose yra be galo daug sąsajų su nespalvota, linija grįsta V. Simučio kūryba. Tokie pat saviti, pabrėžtinai atviri siužetai, toks pat lyg šiek tiek atsiribojusio nuo rutinos, neskubančio žmogaus žvilgsnis į paprastus, bet kasdienės poezijos kupinus "veikėjų" ritualus, pašnekesius ar pasivaikščiojimus gatvėmis, toks pats užsisklendusio savyje vienišiaus monologas arba "vienatvė dviese", lyrinio herojaus kelionė iš vieno paveikslo rėmo į kitą.

Atrodo, kad V. Simučio tapybos darbuose atsirado daugiau lyrikos, melancholijos, XX a. I pusės poezijai būdingo lyrinio herojaus monologams tiesiog privalomo miestietiško elegiškumo. Neatsitiktinai lyginu vaizduojamojo pobūdžio kūrinius su poezija. Pats autorius pabrėžia literatūriškumo buvimą kiekviename iš darbų, esamybę pasakojimo, kurį kartais pratęsia sujungęs daug mažų drobelių į vieną ilgą tarsi traukinys ciklą, kur vienas vaizdinys antrina kitam, šis – trečiam, papildydamas, praplėsdamas pirmojo pasakojimo ribas. Taip iš vizualių "ikonų" gimsta pasakojimas, kurį galima vadinti kaip tik nori: novele, apysaka ar šmaikščiu kalambūru.

Pakankamai rūsčią raižinių romantiką tapybos darbuose keičia mažo provincijos miesto romantiška melancholija, pajauta neskubrios, ritualais apaugusios kasdienybės, tarsi pasimetusios laiko erdvėse, tykios miestelių gyvensenos, žiūrovų akyse ir mintyse galinčios atrodyti ir dabarties atspindžiu, ir keliasdešimtmetės praeities vaizdais.

Valdo Simučio paveiksluose kasdienybė skleidžiasi pačiais paprasčiausiais, kartais net trivialiais siužetais: vyrai, "užkandinėse" gurkšnojantys alų, kepantys šašlykus prie ežero, moteris kavinėje, lyg Picasso absento gėrėja, su taurele padėkle skubantis išsiblaškęs padavėjas, šagališkas vyras, miestelio gatve vedantis karvę, tėvas, su vaikais žingsniuojantis saulėta gatve ar du įsimylėjėliai prie tvenkinio.

Viskas V. Simučio paveiksluose atrodo labai paprasta, kasdieniška, bet šalia siužetinio buitiškumo paveiksluose "įsikuria" kartais kiek ironiška, kartais be galo nuoširdi, jauki melancholija, atsiribojimo nuo vaizduojamos realybės siekis. Žiūrovas paveiksluose gali įžvelgti autoriaus tylių apmąstymų, minčių sukauptumo, autorefleksijos ženklus.

Dailininkas savo tapybos darbuose itin įdomiai konstruoja erdvę. Jis nepaiso jokių perspektyvos dėsnių, kartais net pabrėžia perspektyvines deformacijas, bet kartu itin išradingai komponuoja žmonių figūras ir figūrėles dviplanėje, triplanėje erdvėje. Dažnu motyvu tampa kažkur kampe arba centre įkomponuotas langas (lyg paveikslas paveiksle), o už lango – gatvės, namai, kitas pasaulis...

…Už šašlykų kepėjo tyvuliuoja ežeras, plukdantis laivelį, matosi tolimas krantas... Stebint tokias kasdienybes ir idiles pasidaro be galo ramu ir kartu džiugu, kad menininkui pavyksta sukurti paprastą, jaukų, kupiną nuoširdaus sentimentalumo paveikslinį pasaulį, kuriame atsiranda vietos ir laiko paukščių lesyklėlei, šachmatams, kelionei traukiniu, žvilgsniui į mėnulį ir grojimui gitara.