Įelektrinti žemę

Mark Leckey. "Fiorucci made me hardcore". 1999 m.

"Įelektrinta žemė" ("Electric Earth") – tai dar viena britų kultūros populiarintojos Britų tarybos organizuota videofilmų paroda. Prieš pusantrų metų toje pačioje vietoje (Šiuolaikinio meno centre) eksponuotos "Juodosios dėžės" ("Black Box") tęsinio dėmesio centre – tam tikrą šiuolaikinę videostilistikos bangą Didžiojoje Britanijoje iliustruojantys videodarbai.

Parodos kuratoriai Markas Beasley ir Colinas Ledwith akcentuoja kino svarbą ir įtakas ne tik šiuolaikinę vizualinę kultūrą atstovaujančiai videokultūrai, bet ir visai mūsų savimonei apskritai. Kuratoriai pastebi itin svarbų vizualinės kultūros istorijos lūžį, už kurį turime būti dėkingi skaimeninio kino ir videoformato išpopuliarėjimui bei vartotojams draugiškų montavimo programų diegimui į personalinius kompiuterius. Prieš 20 m. net ir labiausiai kraštutinis autorinis kinas turėjo stengtis pelnyti komercinę sėkmę, buvo milžiniško personalo ir finansinių išteklių rezultatas, o šiandienos skaitmeninio kino kūrėjai turi visišką laisvę rinktis, ką ir kaip filmuoti.

Kai parodos kuratorius Markas Beasley rašė tekstus "Įelektrintos žemės" katalogui, vietiniame Brikstono "Ritz" kinoteatre rodomas Matthew Barney "Cremaster" ciklas laikėsi lankomiausių filmų penketuke. Jei tai ir buvo naujųjų poslinkių šiuolaikinėje britų vizualinėje kultūroje įrodymas, arčiausiai manęs esančiame "Lietuvos" kino teatre daugiausiai žadama būsimų reklamos naktų anonsuose.

Grįžtant prie parodos, norisi dar kartą pacituoti kuratorių diskusijoje minėtą kultūros teoretiką Frantzą Fanoną. "Aš negaliu žiūrėti filmo, nematydamas savęs. Aš laukiu savęs. Tuo momentu, prieš pat prasidedant filmui, aš laukiu savęs". Pritaikant šią mintį parodos lankytojų reakcijoms apibūdinti, bene didžiausia lietuvių žiūrovų bėda yra kultūrinė identifikacija ir asmeninių tapatybių paieškos britų projekcijose. Suprantant, kad vidinis tapatinimasis ir yra svarbiausia kino ar videofilmo žiūrovo patirtis, kyla klausimas, ar gali į šią britų videokomunikaciją sėkmingai įsijungti ir lietuviškas žiūrovas ir kaip jis atsisijos pranešimą (message) iš naujojo kultūrinio triukšmo ir iš triukšmo, kuris savaime būdingas bet kokiam pranešimui? Kaip jis atskirs, kas šiose kultūrinėse projekcijose yra triukšmas ir kas yra pranešimas, juk triukšmo tikslas – viską niveliuoti? Taigi, kokiomis strategijomis naudojasi britų videomenininkai?

"Įelektrintos žemės" temų centre – urbanistinių vizualinių ir etnografinių srautų cirkuliacija. Nors gamta taip pat susilaukia pagarbaus dėmesio – ji kinematografiškiausia filmuojant pro milžinišku greičiu lekiančio automobilio langą. Visgi miesto, kaip peraugusio kaimo, sociumui skirta svarba nėra atsitiktinė. Miestas britų menininkus įkvepia mažiausiai dėl dviejų savybių: jis tampa naujojo vizualinio grožio paieškų vieta, o kaip šiuolaikinės visuomenės sambūrio vieta yra naujosios etnografijos skleidimosi sfera. Kaip alternatyva vizualinei pagrindinės srovės kultūrai ir kinui, "Įelektrintos žemės" videokūrėjai imasi nagrinėti tokio kino nepastebėtas ar nutylėtas temas, tačiau mielai skolinasi jų stilistiką. Semdamiesi įkvėpimo iš masinių žiniasklaidos priemonių, reklamos, pop, klubinės kultūros, MTV, muzikos, mados, jaunimo subkultūrų, dokumentinių filmų etc., parodos autoriai sako, kad lengviau įsijungti į parodą vizualiai dalyvaujant, nei stebint per atstumą. Miesto kultūrą analizuojantis situacionizmo teoretikas Guy Debordas teigia, kad "miestas kaip susidūrimų ir spektaklio vieta" mus priverčia ne tik stebėti, bet ir būti stebimam. Miesto aikštė ar gatvė yra vietos par excellence, visados pasikartojantis ir žavintis teatras, kuriame mes turime dalyvauti.

A newspaper photograph used by Rob Kennedy

Komunikacija, kaip bet kokio bendravimo primetamos prievartos tąsa, šiuo atveju vykdoma vizualinėmis ir garsinėmis projekcijomis. Iš pažiūros patrauklūs ir nerūpestingi, šios parodos filmai tyrinėja socialines struktūras ir siekia suardyti galios pasiskirstymą menininkų pasirinktose situacijose. Adamas Chodzko į bendrą programą įterpia net šešis vienos minutės filmukus ("Laisvas atsiribojimas"), kurie mums skelbia, kad bet koks filmo personažų panašumas su gyvais žmonėmis yra atsitiktinis. Tokių pranešimų šis menininkas prikaišiojo ir į iš vaizdajuosčių nuomos punktų išsinuomotus filmus. Stepheno Sutcliffe’o filme "Prašau, prašau, prašau, duokite man tai, ko trokštu" kameros žvilgsnis keliauja perkrautomis vartojimo rojaus – prekybos centro – lentynomis. Oliver Payne’as ir Nickas Relphas Venecijos bienalėje demonstruotoje "Mišrioje juostoje" ("Mixtape") siekė išvarginti bei supykinti žiūrovus, bet pačią patirtį padaryti malonią. Analizuodami šiuolaikinę jaunimo kultūrą korporacijų intervencijos aspektu, o tokias subkultūras kaip hardcore, punkrock, skateboarding, graffiti pateikdami kaip korporacijų dirbtinai formuojamus darinius, šie menininkai įvairius britų jaunimo elgesio elementus sujungia į vieną ekstatišką daugialypį muzikalų siužetą. Atskiroje salėje rodomas prestižiniu Turnerio prizu apdovanoto žymaus vokiečių kilmės fotografo Wolfgango Tillmanso pirmasis videodarbas "Šviesos (Kūnas)". Šešių minučių kūrinyje matome naktinių klubų apšvietimo sistemas per patį jų veiklos įkarštį. Klubinės muzikos fone pateikiama šiuolaikinės klubinės vizualinės kultūros estetika irgi labiau kviečia dalyvauti, o ne grožėtis.

Tai tik keli iš penkiolikos menininkų ar menininkų grupių kūrinių, įelektrinančių žemę ŠMC.