Papuošalas – priešas

Donatas Kasbaras. "Kūno priešai"

Kultūros istorijoje rastume nemažai diskomfortą ir net grėsmę kūnui keliančios puošybos pavyzdžių. Pavyzdžiui, primityviųjų tautelių antkakliais suveržiamas ir iki nenatūralaus ilgio ištįstantis moters kaklas liudija, kad ši moteris turtinga ir jokio darbo nedirba; arba savaitėmis neišardoma baroko epochos damos šukuosena; arba iki alpulio korsetu suveržta vėlesnių šimtmečių panelės talija. Puošyba niekuomet nebuvo skirta vien kūnui, ji visados turėjo ir simbolinę-ritualinę, arba socialinės padėties demonstravimo, prasmę. Sveiko kūno lozungą iškėlusiame XX a. drastiškų saviraiškos būdų imdavosi kraštutinių marginalinių grupių atstovai, o daugumos visuomenės narių socialinio statuso rodikliu tapo jau ne brilianto karatų skaičius, bet daikto gamintojo vardas, modernistiniai papuošalai stengėsi atrodyti neprabangūs, prisiderinę prie tariamai demokratiškos jų savininko išvaizdos. Sąmoningai skleisti priešiškumo kūnui dvasią leistina postmodernizmui, suaktualinančiam žmogaus kūniškumą ir įtraukiančiam į meninės kūrybos akiratį subkultūrinius įvaizdžius. Parodos "Kūno priešai", veikiančios Gintaro muziejuje-galerijoje Vilniuje, atidaryme kalbėjusi kuratorė J. Ludavičienė sakė, kad viena iš paskatų ją surengti buvo noras suteikti dailininkui galimybę "atmesti funkcionalumą ir apmąstyti papuošalo, kaip kūno priešo, temą – keršyti kūnui, o ne taikytis prie jo". Be to, lietuvių juvelyrikoje, dažnai traktuojančioje papuošalą kaip mažosios plastikos kūrinį, iki šiol mažai teliečiamas kūniškasis juvelyrikos aspektas, taigi parodos koncepcija skatintų "suartinti kūną su objektu, kuriam jis skiriamas, ir grąžinti į šią plotmę kūniškumo dimensiją".

Parodoje dalyvauja dešimt lietuvių autorių, dauguma jaunosios kartos, ir šeši jauni estų dailininkai. Vizualiai agresyvių objektų šioje ekspozicijoje nedaug. Įspūdingiausias jų – Donato Kasbaro padirbinta aštriais metalo kūgių galais į odą įsirėžianti konstrukcija, kurią, kaip matome greta eksponuojamose nuotraukose, raumeningam supermenui siūloma užsidėti ant pečių, galvos ar stuomens ("Kūno priešai"). Estų dailininkės Katrinos Veegen ("Trinity" I, II) prie sienos grandinėmis pritvirtinti ir veidrodyje atsispindintys antkakliai, vienas jų dar su užrašu "beauty – obsession" kelia pernelyg tiesmuko minties išsakymo įspūdį. Jurgita Erminaitė kančias vardan grožio ("Grožio vinys") perteikia su šmaikščia humoro doze. Estera Faiman, ragindama įsivaizduoti nėščiosios "sunkumą" ir drauge palaimą užsidėjus bandažą su sidabro ertmėje švytinčiu kūdikio atvaizdu, vengia mazochistinio mėgavimosi ("Šventoji dvasia"). Lauros Kavaliūnaitės "Abstinencija" – visai negrėsmingos išvaizdos papuošalas, tačiau užsidėjus šį "antburnį" iš tiesų tektų kęsti troškulį. Žaismingą situaciją diskomfortui patirti sugalvojo ir Asta bei Mindaugas Šimkevičiai ("Aš esu savo kūno priešas"), padarę iš veltinio kažką panašaus į kuprinės diržus, kuriais nugaromis vienas prie kito prisitvirtinę du žmonės tempia vienas kitą ant kupros. Saugumo, komforto siekį parodijavo Sigitas Virpilaitis, padirbinęs šleikščiai rožinės spalvos medinę "Atsarginę krūtinę" – tokį funkcionalų daiktą, ant kurio atsispaudė aistringos partnerės dantų žymės, o jį dėvinčiam – ramu, seksas be padarinių. Apsiginti nuo išorės pavojų taip, kaip tai pavyksta į kokoną susisukusiam drugiui – tik metaforiškas pasakymas, bet jį, pasirodo, įmanoma įgyvendinti. Į aukštas pušis bičiulių sodyboje reikia įkelti kelių metrų ilgio, lengvai žmogų talpinančius iš aprūdijusios geležies sumeistrautus "Kokonus I, II", kaip padarė Argo Männikas (kūriniai pristatomi nuotraukomis). Redas Diržys pasirenka konceptualumo mene ironizavimą: kūno kančios visai nereikia vaizduoti, pakanka pagalvoti, ką reiškia rakštis kūne, taigi eksponuoja vos įmatomas tikras rakštis ir jų "dokumentalaus" pabuvojimo kūne patvirtinimui greta parašo datas. Kraujo skoniu, parako kvapu nuolat manipuliuojama kine, televizijoje, o maloniai išgyvenamą pavojaus jaudulį, Sveno Tali požiūriu, juo labiau gali suteikti nedidukai iš sprogstančių medžiagų (nitroglicerinas, kalio chloratas, parakas) ir popieriaus, pigmentų pagaminti objektai, kai kurie jų su užsegimais, nešiotini kaip segės. Tartum tikras alchemikas, juvelyras įmaišo į juos kraujo, plaukų, odos ir iš tos makalynės suformuoja harmoningų formų, išraiškingos tekstūros estetiškai patrauklius daikčiukus. Žmogaus vidaus organų vaizdas tegali sukelti nemalonias emocijas, bet, kita vertus, visa, kas manyje, yra mano ir todėl verta dėmesio – taip interpretuočiau Nerijaus Ermino kūrinio "Saugoma" gintariniuose mėgintuvėliuose įdėtas "dailias bjaurastis".