Ant nevaldomo keistų dimensijų plausto: Dereko Jarmano atvejis

Derek Jarman

Sausio 9–11 d. (21 val.) "Skalvijos" kino centre vyks renginiai "Ant nevaldomo keistų dimensijų plausto: Dereko Jarmano atvejis", skirti britų kino režisieriui Derekui Jarmanui (1942–1994). Rašytojas ir režisierius iš Londono Davidas Ellisas pristatys filmų programą, kurią sudaro vienas kontroversiškiausių Jarmano filmų "The Last of England" bei trumpo metražo filmai, kurių autoriai paveikė Jarmano kūrybą arba patys buvo jos paveikti. Bus rodomi "The Glasgow Art School" ir Londono "The Slade Art Scholl" studentų darbai, 1936 m. britų kino avangardo pavyzdžiai, juos lydės Steve’o Riecho muzika.

Pasak garsaus britų kritiko Davido Robinsono, "Derekas Jarmanas tapo giliu šoku oficialiajai britų kinematografijai. Pirmiausia todėl, kad jis iš esmės literatūrinių tradicijų kinematografe daugiausia dėmesio skyrė kino vaizdui. Jarmanas – poetas, o dauguma jo amžininkų kinematografininkų – prozininkai. Jarmanas – eruditas, o britų kinas radikaliai atsisako bet kokio intelektualumo. Jo filmai, literatūros kūriniai, tapyba išreiškia homoseksualinį jautrumą visuomenėje, kurioje jautrumas ir seksas iš esmės paklūsta niūriai sublimacijai. Jis – maištininkas provincialaus konformizmo šalyje. (...) Jarmano reikšmę britų kinui galima vertinti proporcingai su tam tikrų klasių jam rodomu priešiškumu, taip pat ir pagal jo darbus, kurie įkvėpė kelias naujų režisierių kartas."

Jarmanas mirė 1994 m. vasario 19 d. nuo AIDS. Nuo 1986 m. jis žinojo, kad yra ŽIV viruso nešiotojas, taigi pusę savo kūrybinio gyvenimo jis praleido žinodamas, kad netrukus mirs. Iki pat paskutinių dienų, net ir apakęs, jis nepasidavė mirčiai. Britų kine Jarmanas buvo ypatinga, originali ir, nepaisant klestinčio liberalizmo, labai kontroversiška asmenybė. Vieniems jis buvo paskutinio XX a. ketvirčio papročių laisvėjimo simbolis, įdomus režisierius ir kūrėjas, kitiems – homoseksualas, erzinantis visuomenę, neaiškus, net dviprasmiškas personažas. Žemyninėje Europoje jis buvo kultinis režisierius ir festivalių bei kritikų numylėtinis, tačiau Britanijoje – labiau naujų papročių vėliavnešys, gėjų kino atstovas, kurio filmai neperžengia art house ribų. Nevykęs dailininkas, įdomus scenografas, talentingas rašytojas ir režisierius, britų gėjų guru.

D. Jarmanas užaugo tradicinėje viduriniosios klasės šeimoje, jo tėvas buvo karininkas. Jarmanas baigė įprastą griežtą privačią mokyklą. Visa tai jo filmuose atsiliepė neigiamu požiūriu į autoritarines institucijas. Vėliau Jarmanas studijavo anglų literatūrą, istoriją bei meno istoriją Londono Karališkajame koledže ir teatro scenografiją "The Slade Art Scholl". Tai buvo metai, dabar vadinami "svinguojančiu septintuoju dešimtmečiu" ("The Swining Sixties"). Pats Jarmanas kadaise taip apibūdino šį laikotarpį: "Kiekvienas, kurį pažinojau, pažinojo visus ir kiekvienas miegojo su visais. Gyvenome visi kartu, tačiau ne kaip šeima, o greičiau kaip karta."

Jarmanas susidūrė su kinu apsiėmęs kurti dekoracijas Keno Russello filmui "Velniai". Jarmanas pradėjo eksperimentuoti su "Super-8" kamera, jo pirmuosius filmukus akivaizdžiai buvo paveikę Andy Warholo ir Kennetho Angero darbai. Nuo tol Jarmanas visą gyvenimą eksperimentavo su nauja kino technika, vaizdu ir garsu. Specialieji efektai jam pirmiausia siejosi su vaizdo, kadro estetizavimu, beveik kiekvienas jo filmo kadras galėjo tapti paveikslu. Nuo pat pirmųjų eksperimentų, vadintų "visuomenės gyvenimo paveikslėliais" ("Picnick at Rays", "Removal Party"), jo filmai turėjo homoerotinį pobūdį.

Pirmasis vaidybinis Jarmano filmas "Sebastijonas" (1976), nepaisant mažo (35 tūkst. svarų) biudžeto, lotyniškų dialogų ir konservatorių deputatės Mary Whithouse rekomendacijos, sukėlė daug triukšmo. Filmas "Jubiliejus" (1978), vadintas "demoralizuojančiu, žalingai nepadoriu", praėjus dvidešimčiai metų atrodo nostalgiška dokumentinė impresija pankų epochos tema. 1979 m. pasirodžiusios "Audros" pabaiga taip pat sukėlė ginčų. Užuot Shakeaspere’o nurodymu parodęs "dievų įėjimą", Jarmanas pakvietė bliuzo dainininkę Elisabeth Welch, o ši sudainavo dainą apie blogą orą. Pasak paties režisieriaus, "šis filmas įtikino, kad ne pinigai (šįkart tai buvo 150 tūkst. svarų) lemia autoriaus fantazijos jėgą ir filmo meninę formą". Todėl jo "įspūdingiausias" filmas "Caravaggio" (1986), pasak autoriaus, "buvo sukurtas iš kelių juodų ir purpurinių draperijų". Filmas kalbėjo ir apie asmenines italų dailininko bėdas, ir apie tapybos procesą. Autobiografijoje Jarmanas rašė: "Jaučiau, kad Caravaggio likimas labai artimas manajam". Šis filmas apibrėžė ir Jarmano vietą: "Niekas nenorėjo pirkti mano paveikslų, bet visi norėjo žiūrėti mano filmus".

Tais pačiais 1986-aisiais Jarmanas sužinojo, kad yra ŽIV nešiotojas. Progresuojanti liga skatino skubėti kurti. 1991 m. išleistos autobiografijos "Dancing Ledge" įžangoje jis rašo: "Kai 1986 m. gruodžio 22 d. sužinojau, kad esu ŽIV viruso nešiotojas, iškėliau sau du tikslus: atsiskleisti kaip gėjus ir pergyventi premjerę Margareth Thacher. Įgyvendinau abu." Tarsi priešindamasis ligai ir vis dažnesniems apsilankymams ligoninėje, jis dirbo vis intensyviau. Kūrė filmus, rašė knygas. Jarmaną rėmė savotiškas štabas – bendradarbiai, su kuriais kartu kūrė filmus: aktorė Tilda Swinton, scenaristas Kenas Butleris, paskutinysis draugas Keithas Collinsas.

"The Last of England" – agresyvi materialiai ir dvasiškai degradavusios, nuskurdusios Thacher epochos Didžiosios Britanijos vizija. Filme naudojama koliažo forma artima jo pirmiesiems "Super-8" kamera kurtiems filmams. Po to sekė "War Requiem" (1988) ir "Sodas" (1990). Apie pastarąją juostą Jarmanas kalbėjo: "Norėjau sukurti filmą, kuris aptartų religijos ir sekso santykių problemą per kelis amžius; taip pat rūpėjo sekso ir šventumo, dvasios represijų kūnui istorija". Tada jis jau nebegyveno nei savo studijoje prie Temzės, kuri sudegė kartu su visais daiktais bei paveikslais, nei į celę panašiame kambaryje prie Čaring Kroso kelio, bet "Prospect Cottage" Dungenesse, Kento grafystėje, kur pasodino ir puoselėjo sodą. Jis ir tapo filmo veiksmo vieta.

Jarmanas akivaizdžiai skubėjo. 1991 m. jis sukūrė "Edvardą II", 1992-aisiais – "Wittgensteiną". Jis būdavo toks silpnas, kad oficialiai paskirdavo asistentą, kuris jam mirus baigtų montuoti filmus. 1993 m. pasirodęs "Blue" buvo tarsi vis labiau progresuojančio aklumo komentaras. Tuščią mėlyną ekrano kvadratą žiūrovo vaizduotė turėjo užpildyti klausydamasi iš ekrano sklindančių žodžių ir muzikos. "Blue" yra tarsi testamentas, tačiau Jarmanas spėjo sukurti dar vieną filmą, kurį finansavo BBC. Tai "Glitteburg" – lyriškas "gerų laikų" prieš susergant AIDS dienoraštis, kuriame užfiksuotos kai kurių jo filmų kūrimo akimirkos.

Net paskutiniais, ligoninėje praleistais, gyvenimo mėnesiais jis stengėsi nepasiduoti ligai. Paskutinėje savo knygoje "At Your Own Risk" Jarmanas rašė: "Šįvakar esu pavargęs. Mano akys jau beveik nemato, mano kūnas kasdien vis silpnesnis. Tačiau, Queer Lads, leiskite palikti jus dainuojant. Noriu aprašyti tą liūdną laiką kaip liudininkas, nedrumsdamas jūsų šypsenos. Perskaitykite apie mano susirūpinimą pasauliu, įdėtą į šiuos puslapius, o paskui atidėkite knygą į šalį ir mylėkite. Te jūsų ateitis būna geresnė, meilė – be rūpesčių, ir atsiminkite, mes taip pat mylėjome. Kai ateina naktis, užsižiebia žvaigždės. Myliu."

"Skalvijos" inf.