Kinas

Ilga kelionė į pabaigą: karaliaus sugrįžimas

nauji filmai

iliustracija

Gruodžio 31 d. vakare įvyko išskirtinė filmo "Žiedų valdovas: karaliaus sugrįžimas" ("The Lord of the Rings: The Return of the King", rež. Peter Jackson, JAV, Naujoji Zelandija, 2003) premjera "Lietuvos" kino teatre. Tris su puse valandos trunkanti paskutinioji trilogijos dalis baigėsi prieš pat vienuoliką – taigi knygos ir filmo mėgėjai turėjo tik valandą laiko pasiruošti Naujųjų sutikimui. Tačiau tai neatbaidė ištikimiausių Tolkieno romano gerbėjų. Jiems tai buvo geriausia senųjų metų dovana. Galiu paliudyti, kad salė buvo pilnutėlė.

Nežinau, kaip trečiasis filmas pasirodė tiems, kurie gali mintinai nubraižyti Mordoro žemėlapį – sako, kad dar ne viskas tilpo į filmą. Tačiau filmas, net ir ekranizacija – atskiras organizmas, gyvenantis pagal savus dėsnius. O trečiojo filmo ištęstumas vargina dar labiau už antrojo. Herojai ilgai ir reikšmingai žvelgia vienas į kitą, ilgai tyli. Akyse sublizga nevilties ar džiaugsmo ašara. Viskas persmelkta tokios didybės, kad kvapą gniaužia. Tačiau tai ne įtraukia, o veikiau sukuria distanciją. Nenuostabu, kad herojui atlikus šaunų triuką salė pradėdavo ploti. Ne tik iš džiaugsmo, bet ir norėdama atsikratyti to slegiančio iškilmingumo, "nuleisti" personažus ant žemės. Plojimus girdėjau tik "Džeimse Bonde" ir "Matricoje" – jais paprastai palydimas stebuklui prilygstantis miklumas (Bondas nuo sprogimo išsigelbsti skriedamas "banglente" per ledinuotą vandenyną) ir pasakiškai taurūs herojų meilės jausmai (Neo ir Trinity susitikimas). "Žiedų valdovo" trečioje dalyje plojimai griaudėjo ne kartą – vadinasi, žmonėms patiko. Arba jie norėjo paįvairinti ilgą sėdėjimą.

Kartais iš tiesų norėjosi giliai atsikvėpti ir paraginti pasakotojus ir herojus – liaukitės šokinėję pirmyn ir atgal! Eikite ir vykdykite savo misiją! Ir jie vykdo. Frodas su Semu ir klastūnu Golumu vis artėja prie Mordoro. Aragornas, Gendalfas ir Teodenas ruošiasi lemiamam mūšiui. Stipriausios filme – konkrečios veiksmo scenos: milžiniškos vorės Šelobos ir Frodo kautynės, karo scenos su skraidančiomis pabaisomis ir milžiniškais drambliais. Viena įspūdingiausių – kai princesė Eovyna nugali tamsos valdovą, kurio joks vyras negali nugalėti. Tačiau veiksmo scenas keičia kelionės ir pokalbiai, ir tenka vėl muistytis kėdėje. Bet gal toks ir buvo šios monumentalios pasakos įamžinimo tikslas? Gal režisierius ir siekė greito vartojimo kartą užburti didingais vaizdais ir tauriais jausmais – kad reaguotų ne tik į greitai mirgančius ir sprogstančius paveikslėlius? Mano dukra, vos ištvėrusi kadaise neprilygstamų animacinių filmų "Na, palauk" pokštus, sėdėjo it prikalta.

Nežinau, ar filmo statytojai siekė pastatyti amžiną paminklą Tolkieno knygai. Jei taip – jiems tikriausiai pavyko (turint galvoje milžinišką "Žiedų valdovo" gerbėjų būrį visame pasaulyje). Tačiau filmo požiūriu jie galėjo taip skrupulingai nesilaikyti knygos raidės. Nes romano pabaigoje Tolkienas jaučia pareigą gražiai pratęsti į perspektyvą visas linijas – o filme tai tampa nesibaigiančių pabaigų seka. Ir tai nėra joks privalumas. Kai Gendalfas, Frodas ir kiti svarbūs veikėjai pabaigoje išplaukia pasakišku burlaiviu į saulės nušviestą stebuklingo grožio šalį, mes kartu su likusiais ant kranto nubraukiame ašarą ir jau norėtume eiti namo, apgaubti taurios šviesos. Bet tenka vėl grįžti į hobitų kaimelį, pamatyti Semo vaikelius, patriukšmauti smuklėje ir pan. Tai jau primena nesibaigiantį giminių nuotraukų albumo vartymą.

Tačiau ši pasaka turi užburiančio žavesio. Ir vaikams bei knygos mėgėjams ją pamatyti tikrai verta. Kad ir tam, kad pajustum triumfuojančią gėrio pergalę ir pamatytum, kad blogis visada sulaukia atpildo. Nes pastaruoju metu Lietuvoje šie dėsniai, regis, neteko galių.

Simonas Ližė