Klaipėdiečių kalėdinė dovana

Klaipėdiečių, nepabūgusių gūsingų gruodžio 22-osios vakaro pamario vėjų ir gausiai susirinkusių į Marijos Taikos Karalienės bažnyčią, čia laukė graži muzikinė dovana – didžiojo Renesanso kompozitoriaus Heinricho Schützo "Šventų Kalėdų istorija".

Tai – vėlyvas, jau kūrybinės brandos metu parašytas kūrinys, vokiškosios oratorijos prototipas. Jis buvo sukurtas 1664 metų Drezdeno kalėdinėms šventėms. Eiliniam Lietuvos bažnyčių muzikos klausytojui dar mažai pažįstama tokia vakarietiškų kraštų kalėdinio muzikinio veiksmo tradicija: ilgi, gausūs (net kiek nuobodoki) rečitatyvai, arijos, ansambliai, chorai, svetimumo jausmą sukelia ir originalo kalbos barjeras... Natūralu, klausytojui tai kelia ne tik nusiteikimo, bet ir kai kurias kūrinio suvokimo problemas.

Kūrinio atlikėjų garbei reikia pasakyti, kad klausantis jo interpretacijos jau nuo pirmųjų iškilmingų akordų iki pat pabaigos imponavo ne tik pati kompozicija, bet ir atsakingas, kruopštus jos parengimas. Visos atlikėjų grupės vienodai nusipelnė gero vertinimo.

Solistų trejetas – Klaipėdos muzikos teatro artistai Svetlana Konstantinova (mecosopranas) ir Artūras Kozlovskis (bosas) bei vilnietis (talkininkas, kilniadvasiškai gelbėjęs viso koncerto kritinę situaciją) Edmundas Seilius (tenoras) – charakteringai perteikė kontrastingas šios "Kalėdų istorijos" siužetines linijas. Visgi būtina išskirti įtaigų S. Konstantinovos muzikavimą, jos puikų vokalą.

Maloniai nustebino nedidelis, tačiau tvirtai, sutelktai skambantis choras. Tai net ir klaipėdiečiams dar mažai pažįstamas kolektyvas, pasivadinęs Klaipėdos vokaliniu ansambliu, – Klaipėdos muzikos teatro bazėje autonomiškai veikiantis ambicingas jaunų entuziastų būrys.

Kūrinio vokalines grupes lydėjęs styginių ir pučiamųjų instrumentų ansamblis, nors ir nedisponuodamas autentišku renesansiniu instrumentarijumi, sugebėjo gana įtikinamai perteikti šios epochos muzikavimo specifiką ir koloritą.

Tačiau didžiausi komplimentai – šio kūrinio parengėjui ir dirigentui, Klaipėdos muzikos teatro vyriausiajam chormeisteriui ir spektaklių dirigentui Vladimirui Konstantinovui. Vertinant atsakingą darbą, atliktą rengiant sudėtingą H. Schützo kūrinį, galima teigti, kad bet kuriam renesansinės muzikos interpretuotojui pas mus tai dar nėra tapę kasdienine ir lengva duona. Kad ir pripažįstant praktikoje egzistuojančias, gerokai besiskiriančias šios prieštaringos epochos muzikos kūrinių traktuotes, vis dėlto norėtųsi atkreipti dėmesį į dirigento gal pernelyg kategorišką, vietomis net šiaurietiškai rūstoką H. Schützo pristatymo pobūdį, sąmoningai vengiant atidengti ir kitokią, savo laiku itališkoje mokykloje jo įgytą ganėtinai emocionalią muzikinę raišką. Tai, manytume, nebūtų prieštaravę tokios džiugios istorijos šventinei nuotaikai.

Negalima nutylėti dar vieno asmens – koncerto rengimo koordinatorės Marie-Luise Knechtel, labai prisidėjusios prie šio kalėdinio projekto sėkmingo įgyvendinimo. Tai ji rūpestingai parengė koncerto programėlę su H. Schützo "Šventų Kalėdų istorijos" turinio vertimu į lietuvių kalbą, pasirūpino ir neišvengiamai būtinais rėmėjais. Sveikintinas toks abipusiai naudingas lietuvių ir vokiečių kultūrinis dialogas, beje, jau tapęs gera tradicija.

Vietoj postskriptumo – nuoširdūs linkėjimai sostinės muzikinių įvykių informatoriams ir recenzentams. Pas mus, pamary, kaip marių veidrodyje puikiai atsispindi visa, kas reikšmingesnio vyksta ten, "didžiojoje" Lietuvoje, o ypač – sostinėje. Tačiau jau ne sykį esame pastebėję, kad joje, matyt, per tą didumą, sunku beįžvelgti, kas darosi pas brolius, čia, toje "mažojoje" Lietuvoje, o ypač Klaipėdoje. Sostinės informatoriai įvairiu laiku nė nemirktelėję paskelbė apie Johanno Sebastiano Bacho "Kalėdinės oratorijos", Antonio Caldara "Dies irae", Gabrielio Fauré "Requiem" istorines lietuviškas premjeras, įvykusias sostinėje. Nenustebtume netrukus sužinoję ir apie H. Schützo veikalo istorinę premjerą Vilniuje (gal tai ir paskubino autorių pasirinkti šį operatyvųjį ir demokratišką sostinės laikraštį).

Sutikite, mielieji, kad mums, klaipėdiečiams, jau gerokai anksčiau patyrusiems tokias "istorines" akimirkas, – nei šis, nei tas, gal tik labiau nesmagu dėl jūsų pačių. Ir todėl štai, progai pasitaikius, sakome sau – priminkime sostinei apie tai.

Beje, čia paminėjome vien tik šio koncerto dirigento ir atlikėjų nuoskaudas, jų yra buvę ir daugiau. Apsilankykite pas mus dažniau, ne vien tik vasarą, ir pamatysite, kad Klaipėdoje, kaip ir senais laikais, vyko ir tebevyksta ir istorinės, ir lietuviškos, ir kitokios premjeros.