Garbingas apgavikas

Neilo Jordano filmui "Sąžiningas vagis" ("The Good Thief", D. Britanija, Prancūzija, Kanada, Airija, 2002) nepasisekė. Išleistas į ekranus Naujųjų išvakarėse, jis "dingo" šventiniame šurmulyje, neatkreipęs į save didesnio dėmesio.

Iš pirmo žvilgsnio "Sąžiningo vagies" siužetas primena kaip iš gausybės rago pasipylusius filmus apie sukčius, aferistus, apgavikus, pokerio lošėjus, pasakojančius gana panašias istorijas, kur svarbiausia – nors ir nujaučiama, bet netikėta pabaiga. Tačiau "Sąžiningas vagis" visiškai nesistengia stebinti siužeto vingiais, nes režisieriui labiau rūpi ne gudriai suregztas kazino apiplėšimas ar kitokios atrakcijos, o kai kurie apiplėšimo dalyviai. Tai nestebina, nes Jordano filmuose kriminalinis ar sensacingas siužetas dažnai tik įrėmina dramatiškose situacijose atsidūrusius personažus. Kriminalinių sluoksnių "egzotika" Jordano filme "Mona Liza" nenustelbė keistos merginos "pagal iškvietimą" ir jos vairuotojo santykių istorijos, pagrindinių personažų jausmai filme "The Crying Game" buvo svarbesni už istoriją apie airių teroristus, rengiančius šiurpius nusikaltimus. Jordanas mėgsta dviprasmiškus, į konvencijų rėmus netelpančius personažus, nesvarbu, ar tai būtų IRA įkūrėjas ("Michaelas Collinsas"), ar dekadentiškas vampyras ("Interviu su vampyru").

Panašiai atsitinka ir naujausiame režisieriaus filme, nukeliančiame į Prancūzijos Rivjerą. Nuo pat pirmųjų ekspresyviai garsaus operatoriaus Chriso Mengeso nufilmuotų kadrų žiūrovai panardinami į gyvenimo dugno atmosferą. Senas sukčius, vagis ir narkomanas Bobas (Nick Nolte) išgelbsti policininką (Tcheky Karyo) nuo narkotikų prekiautojo peilio. Netrukus įvyksta ir lemtingas Bobo susitikimas su jauna bosne prostitute Ana (ją vaidina neatpažįstamai pasikeitusi "27 pavogtų bučinių" paauglė Nutsa Kukhianidze). Gal ji, o gal giliai Bobo viduje tūnanti viltis prisikelti, vėl viską pradėti iš naujo, paliekant už nugaros užsitęsusių nesėkmių ruožą, priverčia Bobą sukurti svaiginantį kazino apiplėšimo planą. Tam, kad jis pasisektų, reikia ne tik gerų bendradarbių, bet ir išsivaduoti nuo narkotinės priklausomybės. Policininkas taip pat nelieka nuošalyje. Jis jaučia, kad Bobas kažką rezga, ir nori jį aplenkti. Tačiau Jordanas nežaidžia su žiūrovais katės ir pelės žaidimo, juolab kad filmo siužetas kinomanams gerai žinomas, nes "Sąžiningas vagis" – vieno prancūzų Naujosios bangos dvasios tėvų Jeano-Pierre’o Melville’io 1955 m. sukurto filmo "Bob Le Flambeur" perdirbinys.

Naujosios bangos autorius pirmiausia žavėjo Melville’io sugebėjimas paprastoms kriminalinėms istorijoms suteikti rafinuotą egzistencializmo atspalvį ("Samurajus"). Manau, kad šių Melville’io pamokų nepamiršo ir Jordanas. Gal todėl Nolte’s vaidinamas Bobas atrodo ne šių laikų žmogus. Jis turi savo garbės kodeksą ir jau vien tuo skiriasi nuo savo "bendradarbių", iš kurių bene labiausiai įsimena Emiro Kusturicos suvaidintas kompiuterių genijus Vladimiras. Antro plano vaidmenis "Sąžiningame vagyje" kuria daug garsenybių, tarp jų net Ralphas Fiennesas, tačiau akivaizdu, kad jie – tik Nolte’s herojaus svita. Tačiau vis dėlto čia ne svita vaidina karalių. Greičiau atvirkščiai.

Filmą įdomu žiūrėti pirmiausia dėl Nicko Nolte. Ekscentriška Holivudo garsenybė "Sąžiningame vagyje" nusiima visas kaukes ir lieka tarsi be grimo. Patinęs, išvargęs, abstinencijos iškamuotas Bobo veidas liudija ir Nolte’s pastangas nugalėti priklausomybę nuo alkoholio bei narkotikų. Aktorius neidealizuoja savo personažo, bet lyg pasimėgaudamas rodo dugną, kurį jis pasiekė. Todėl pastangos pakilti iš jo įgyja netikėtų atspalvių.

Finalinis Bobo triumfas nuskamba tarsi dar viena parafrazė pavargusių Hemingway’aus, Vonneguto ar Chandlerio herojų tema. Sukčius, vagis, narkomanas Bobas pirmiausia yra nepalaužtas žmogus, tikintis, kad gyvenimas – tai lošimas, kurį turi garbingai lošti iki pat galo. Jordanas ir Nolte sugrąžina į kiną seniai pamirštą orumo, garbės temą, regis, visai negalvodami apie tai, kad ne vienam jaunam žiūrovui ji dvelkia tik second hand vertybėmis.

Man regis, "Sąžiningas vagis" kaip tik todėl yra pasmerktas pralaimėti. Nors veiksmas vyksta mūsų dienomis (tai itin pabrėžia antrojo plano personažų multikultūriškumas), filmas pernelyg persmelktas nostalgijos, pagarbos autorinio kino stiliui ir senos geros literatūros dvasios (nepamirškime, kad Jordanas pirmiausia išgarsėjo kaip naujosios airių prozos kūrėjas). Todėl jis ir rodomas nepalankiausiu žiūrovams laiku.

Živilė Pipinytė