Ir studentui, ir prezidentui

"Linksmosios našlės" pastatymo LNOBT’e fragmentas M. raškovskio nuotraukos

Šiek tiek humoro, truputis erotikos, šlakelis nostalgijos ir daug nuoširdumo – tai tie ingredientai, iš kurių daromas operetės "kokteilis". Bent jau taip mano režisierė Monika Wiesler, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre režisavusi Franzo Lehįro operetę "Linksmoji našlė". Naujojo pastatymo premjera įvyko Naujųjų metų išvakarėse, gruodžio 31 d. Spektaklio dirigentas ir meno vadovas – Jonas Aleksa (2003 metų Nacionalinės premijos lauretas), dailininkas Eldoras Renteris (Estija), libretą į lietuvių kalbą išvertė Ramutė Skučaitė. Vaidmenis kūrė Inesa Linaburgytė (Hana Glavari), Laimonas Pautienius (grafas Danila), Vytautas Bakula (baronas Cėta), Regina Šilinskaitė (Valensjena, jo žmona), Audrius Rubežius (Kamilis de Rosiljonas, Valensjenos meilužis), Rafailas Karpis (Njegušas, raštininkas), taip pat Kęstutis Alčiauskis, Deividas Staponkus, Arvydas Markauskas, Jūratė Rudžianskaitė, Arūnas Malikėnas, Laima Domikaitė ir kiti solistai.

Tipiška Vienos operetė "Linksmoji našlė", sukurta beveik prieš šimtą metų – jos premjera įvyko 1905 m., gruodžio 30 d. Vienoje, – iki šiol yra tarp populiariausių muzikinių sceninių veikalų. Iš visų daugiau nei 250 000 operetės pastatymų pasaulyje (vien Lietuvoje ji pastatyta jau aštuntą kartą) turbūt vargiai atrastume bent vieną visiškai nesėkmingą, nes kad ir kaip scenoje būtų įprasminta "Linksmoji našlė", viską atperka ir "išveža" muzika, žinoma, jei patinka operetė. F. Lehįro (1870–1948) kūryba – tai vienas iš ryškiausių puslapių operetės žanro istorijoje. Jis yra sukūręs apie 30 operečių, iš kurių ypač populiarios "Linksmoji našlė", "Grafas Liuksemburgas" ir "Paganinis", pastarosios dvi šiuo metu yra Kauno muzikinio teatro repertuare. Lehįro operetės kupinos tos nostalgiškos XX a. pradžios atmosferos, kurioje gyveno Viena Austrijos imperijos ir Habsburgų dinastijos saulėlydžio laikais.

"Linksmoji našlė", sukurta 1905 metais, Lehįrui dirbant Vienos teatro "Theater an der Wien" dirigentu, nebuvo pirmoji jo sukurta operetė, tačiau tik po "Linksmosios našlės" premjeros kompozitoriui nusišypsojo fortūna. Teigiama, kad jis net tapo milijonieriumi! Tiesa, iš pradžių buvo sunku įtikinti teatro vadovybę skirti pastatymui lėšų: aktoriai repetavo nemokamai. Tačiau premjera sukėlė tikrą furorą, ir nuo to laiko "Linksmosios našlės" populiarumas neblėsta.

Operetės, sukurtos pagal prancūzų komediografo Henry Meilhaco pjesę "Ambasados atašė", siužetas (libreto autoriai – Victoras Léonas ir Leo Steinas) tipiškas – tai meilės istorija su daugybe painių detalių, kurių tikslas – atitolinti svaiginančią laimingą pabaigą. Siužeto vingiai savaip atspindi tų laikų, XX a. pradžios, socialinę tikrovę ir papročius. Didžioji kliūtis, trukdanti ar kažkada sutrukdžiusi susijungti pagrindinei įsimylėjėlių porai, yra luominis barjeras, tačiau jis įveikiamas, nes, kaip pasaka suaugusiems ir kartu žanras, orientuotas į įvairius visuomenės sluoksnius, operetė piešė socialinę idilę.

Kita vertus, čia atsispindi didžiųjų imperijų, kaip paskutinių aristokratiškos visuomenės tvirtovių, saulėlydžio situacija, kai greta kilmingų, bet neretai prasiskolinusių grafų, baronų, kunigaikščių scenoje atsiranda nekilmingi, bet turtingi bankininkai, žymios aktorės ar linksmos našlės, moterys, kurioms kilmės suteikia jų buvę (mirę) vyrai. Iš čia ir ta nenusakoma nostalgiška operečių atmosfera ir meilės bei linksmybių, už kurių gali pasislėpti nuo visų pasaulio griūčių, išaukštinimas.

Muzika taip pat turėjo patikti ir studentui, ir prezidentui, todėl čia skamba populiarūs XX a. pradžios šokiai – svaiginantys valsai ("Viena yra Viena"), mazurka, kankanas, taip pat maršai ir, žinoma, daug dainingų melodijų.

Koks gi naujasis pastatymas? Pakilus uždangai pirmiausia, žinoma, pamatai E. Renterio kurtą scenovaizdį. Turėčiau pasakyti, kad ilgainiui stebint spektaklį ir pripratus prie E. Renterio braižo įspūdis gerėja, nes pirmoji impresija nuvilia. Scenovaizdis pernelyg perkrautas detalių ir spalvų. Jokiu būdu nesu nusiteikusi prieš ryškias spalvas, tiesą sakant, jau gerokai pabodo teatrų scenose vyraujanti pilkai juoda paletė, tačiau šiuo atveju visko yra per daug. Nors dailininkas gan taikliai stilizuoja secesijos laikų interjerą, kostiumus (3 veiksme – gan vykusi Tuluz-Lotreko piešinių stilizacija), visgi visuma yra pernelyg eklektiška. Žinoma, dailininko apipavidalintos Johanno Strausso operetės (LNOBT scenoje – "Vienos kraujas", Kauno muzikiniame teatre – "Naktis Venecijoje") yra mielai lankomos publikos, visgi kitų, ypač naujų LNOBT pastatymų apsupty jau norėtųsi šio to šviežesnio, skoningesnio, kad ir laikantis "tradicinio" pastatymo koncepcijos.

Regina Šilinskaitė (Valensjena), Audrius Rubežius (Kamilis de Rosiljonas)

Vilniškė "Linksmoji našlė" gali puikuotis aktoriniais dainininkų darbais. Ugningoji režisierė iš Austrijos ne tik įtraukė į operetę kiek daugiau nei "priklauso" baleto scenų, bet ir išjudino mūsų operos trupę, dainininkai ir choras ne tik dainuoja, bet ir šoka kankaną! Ši atsakinga užduotis 3 veiksme teko Pontevedro pasiuntinio Paryžiuje barono Cėtos žmonos Valensjenos vaidmenį atlikusiai Reginai Šilinskaitei.

Nuoširdžiai stebėjausi, kaip galima vienu metu ir dainuoti, iš šokti kankaną. Galima, pasirodo, nors, dainininkės dėta, turbūt pasiskųsčiau žmogaus teisių apsaugos komisijai. Reginos Šilinskaitės, kaip ir daugelio spektaklyje dalyvavusių solistų, dainavimas buvo stilingas, "Pučinio" negirdėjome, mat tuo ypač rūpinosi su dainininkais dirbęs maestro Jonas Aleksa, liepęs pamiršti "Toską" ir dainuoti Lehįrą.

Gražų aktorinį duetą Reginai Šilinskaitei pavyko sukurti su lyriškąjį Kamilį de Roslijoną vaidinusiu Audriumi Rubežiumi. Man regis, itin sutapo abiejų solistų sceninis temperamentas, toks, sakyčiau, santūrus aristokratizmas.

Visgi spektaklio centre, žinoma, atsidūria Hanos Glavari ir grafo Danilos atlikėjai – Inesa Linaburgytė ir Laimonas Pautienius (2003 metų "Operos Švyturys"). Inesa Linaburgytė vaidindama Haną Glavari ypač atsiskleidė, tai – jos vaidmuo. Visuomet kurianti psichologiškai tikslius savo personažų portretus scenoje, ir šį kartą dainininkė kuo puikiausiai įsijautė į šiek tiek fatališkos, šiek tiek nenuspėjamos, šio to gyvenime mačiusios moters paveikslą. Puikiai scenoje judanti solistė stilingai atliko ir vokalinę partiją. Itin subtiliai buvo padainuota "Viljos baladė".

Laimono Pautieniaus Danila Danilovičius – tikras dendis. Jo personažas – lengvabūdis, žavus plevėsa. Operetė dainininkui – ne naujiena, jis jau yra dainavęs ir Kauno, ir Klaipėdos muzikiniuose teatruose, tad pajusti žanro specifiką jam, matyt, nebuvo sudėtinga. Dainininkas tiesiog žaidžia scenoje ir lygiai taip pat lengvai, elegantiškai atlieka savo arijas ir duetus.

Itin charakteringas dar studijuojančio Muzikos akademijoje Rafailo Karpio sukurtas Njegušo, Pontevedro pasiuntinybės raštininko, vaidmuo, reikalaujantis nemenko komiko talento.

Operetėje netikėtai atsiskleidė ir Vytautas Bakula, paprastai skiriamas į "antrąsias" sudėtis. Jis sukūrė ryškų, komišką savo tarnystės tėvynei (kunigaikščiui) reikšmę suvokiančio, žmonos apgaudinėjamo (apie tai, žinoma, nenutuokiančio) pasiuntinio barono Cėtos vaidmenį. Įsiminė ir Arvydo Markausko pasiuntinybės patarėjas Kromovas, nuolat bėgiojantis paskui savo žmoną ir kartojantis "ty opiat kokietnečieješ, Olga".

Dirigentas Jonas Aleksa dirigavo pasimėgaudamas, juk "Linksmosios našlės" muzika yra tarsi šampano purslai – lengva, žėrinti, svajinga. Čia, kaip per spaudos konferenciją minėjo pats maestro, "juoktis galima".