Raudonkepuraitė vilko glėbyje

Scena iš spektaklio

Keista gali pasirodyti mano kelionė vieną gruodžio dieną į Jonavą. Ten vyko tryliktoji Lietuvos mėgėjų teatro šventė "Atspindžiai", o man rūpėjo pamatyti naujausią Telšių jaunimo studijos "Aglija" spektaklį "Raudonkepuraitė". Žinojau, ko važiuoju, buvau mačiusi keletą šio kolektyvo vadovės Laimos Adomaitienės darbų, ir jie paliko neišdildomą įspūdį. Jau ankstesnieji "Trys "M" ir Antono Čechovo vodevilis "Meška" išskyrė kolektyvą iš kitų, nes jo vadovė visuomet netikėtai originaliai ir poetiškai žvelgia į kasdienius gyvenimo reiškinius, suvokdama jų dramatiškumą.

Nujaučiau, kad ir Adomaitienės "Raudonkepuraitė" pateiks siurprizų. Šiuokart atspirties tašku režisierei tapo suomių rašytojos Martos Tikkanen to paties pavadinimo romanas. Perskaičiau šią 1986-aisiais parašytą populiarią knygą ir supratau, kodėl ji taip pavadinta, ką reiškia šios mergaitės vardas - tarsi pirmapradis vaikiškas naivumas, nuvedęs ją į gyvenimo mišką, kupiną nesuprantamų dalykų ir baimės, privertęs sutikti vilką-vyrą.

Režisierė nesiėmė perkelti į sceną viso romano. Tai būtų neįmanoma. Spektaklis greičiau inspiruotas vienos romano grandinės – Raudonkepuraitės-moters ir Vilko-vyro sudėtingo susidūrimo, atsiradusio ryšio paslaptingumo ir prieštaringumo. Gal todėl ir spektaklis įgauna kitokią intonaciją – aštrią, ekspresyvią, konfliktišką. Vaidinant šaltuose Jonavos kultūros namuose – tai tarsi miražas, pakylantis iki universalių apibendrinimų ir kažkaip mistiškai veikiantis.

"Aglijos" "Raudonkepuraitė" – ir šokis, ir judesys, į savo verpetą įtraukęs jaunus juodais kostiumais vilkinčius vilkus ir vikrias raudonkepuraites. Dirglus ir nerimastingas jų bendravimas, sproginėjančios reakcijos, elektrizuota įtampa. Vilkai – su didžiuliais lagaminais rankose, tarsi amžini skrajūnai-keliautojai, nesustojantys ramybei ir pastovumui; demonstruojantys jėgą ir pasitikėjimą, judesiais – plačius mostus, trypiantys lyg nenustygstantys eržilai, pasiruošę kovai, atveriantys šokiu visą savo grožį ir siautulingą pavydą. Jų glėbyje Raudonkepuraitė vėtoma ir mėtoma, retsykiais virstanti tarsi baltos vestuvinės suknelės skiaute ar raudono kraujo siūlu. Taip greit ją sudoroja Vilkas...

Kai audra nurimsta, Raudonkepuraitė ilgisi Vilko, geidžia jo, vilioja savo glamonėmis, šokiu, judesiais. Pasigirsta žodis, autorės tekstas, palydintis vieną ar kitą sceną, vieną ar kitą jausmą. Vaidinime jo labai nedaug. Gal todėl taip atidžiai jo klausaisi.

Raudonkepuraitė – jauna, vikri, graži, gundanti. Spėjanti atlikti ir savo moterystės bei motinystės pareigas, tarškinanti savo mikliomis rankomis "Zinger" siuvimo mašina, sklaidanti rankose baltas drobes – skalbinius, virstančius vystyklais su ten įsuktu mažučiu vilkiuku. Režisierės valia tokie ryškūs, lengvai įskaitomi vaizdai keičiasi ir klijuojasi tarsi filmo kadrai. Skrieja pašėlusiu tempu, priversdami greičiau plakti ir mūsų, žiūrinčiųjų, širdis. Kuriant choreografiją režisierei talkinusi Ina Petrakova pati meistriškai šoka ir vaidina Raudonkepuraitę, spurdančią Vilko glėbyje, bet vis iš jo ištrūkstančią. Dar šio spektaklio dalyvius pamokomis miklino vengras Peteris Uray ir argentinietis Eduardo Gimenezas. Iš čia tos vengriškos ir argentinietiškos melodijos, uždegusios ne tik atlikėjus, bet ir žiūrovus. O scenografiją spektakliui kūrė Nadežda Gultiajeva. Štai tokia ji šiuolaikinė, neįprasta ir netikėta "Raudonkepuraitė".