Teatras

Susipažinkime

Pokalbis su režisieriais Albertu Vidžiūnu ir Agniumi Jankevičium

iliustracija
Albertas Vidžiūnas (Edis), Vladas Bagdonas (Frankas) ir Agnius Jankevičius (Garis) spektaklyje "Gagarino gatvė"
J. Bogatyriovo nuotr.

Abu baigėte režisūros mokslus pas Joną Vaitkų. Abu esat ryškiausi jauniausios kartos režisūros atstovai. Kaip aktorius kartu galime pamatyti tik Vaitkaus režisuotoje Gregory Burke’o "Gagarino gatvėje". Tačiau režisūrinė pradžia susiklostė skirtingai – Albertas Vidžiūnas jau trečią spektaklį statys profesionalioje teatro scenoje, Agnius Jankevičius kol kas dirba su jaunais aktoriais ir savo spektaklius rodo "neformalioje aplinkoje". Ar taip susiklostė lemtingos aplinkybės?

Albertas Vidžiūnas: Kai pradžia tolsta, jau sunku ir atsekti tuos kritinius taškus ar momentus, nuo ko pradėjai. Jaunimo teatras man pasiūlė statyti spektaklį vaikams, radau medžiagą, pasiūliau jiems, taip ir atsidūriau čia. "Gvilis ir Pankas" – tarsi tolesnė seka. Tiesa, "prieštaktis" buvo "Jotvingių mišios", rodytos Jaunimo teatro "Salėje 99". Be abejo, prisidėjo ir visi kiti aspektai – atsitiktinumas, laimė, nelaimė...

Agnius Jankevičius: Aš į teatrą dar ateisiu... O kalbant apie šį faktą, tai, matyt, lemtingas buvo ir atsitiktinumų, ir aplinkybių susidūrimas. Nesakyčiau, kad vienam yra geriau, o kitam blogiau, nes pernelyg mažai laiko praėjo išvadoms daryti. Mano atveju gal daugiau lėmė tai, kad pradėjau dirbti su savo kurso aktoriais. Ir toliau norėčiau su jais, apskritai su jaunais žmonėmis, dirbti. Muzikos akademija paruošia tiek daug jaunų aktorių, o dauguma jų dingsta nebūty. Tad mano noras ar užsispyrimas būtų – būtent juos įtraukti į savo darbą.

A. V.: Dar besimokant antrame kurse taip įvyko, kad Agnius dirbo daugiau su kursiokais ir tai tęsė, "užsigrobė" juos...

A. J.: Sakyčiau, čia svarbesni kažkokie laukai tarp žmonių – galimybė rasti su jais bendrą kalbą. Mūsų kurse, nėra ko slėpti, visi dirbom vieni su kitais, bet ne tarp visų yra ryšys. Visi buvom jauni, nepatyrę, o vertinimo kriterijus buvo labai aukštas – bet kokią nesėkmę jie priimdavo labai jautriai. Tad šiuo požiūriu tai turbūt mano fortūna, kad dirbu su jais iki šiol.

A. V.: Na, aš irgi nesiskundžiu. Tuomet, besimokydamas, pradėjau labiau su šokėju kursu – Goda Laurinavičiūte, Giedriumi Savicku, Modestu Pachalka. Natūraliai ieškojau savo terpės, kolektyvo, žmonių, kurie tave supranta ir savo ieškojimais, pasiruošimu, net technika akumuliuoja.

Ar susitikimas su profesionalais šiuo požiūriu skatina keistis ir patį?

A. V.: Kai įmeta į vandenį, turi plaukti. Bet ir savieigai visko negali palikti. Juk iškart po Akademijos atėjęs į profesionalų teatrą susiduri su gana dideliu atstumu tarp tavęs ir kitų, atsargiu vertinimu ir didele savo atsakomybe, tad kartais turi priimti ne tokius drastiškus sprendimus, daryti nuolaidas. Po to gali graužti sąžinė, kad atsisakei ambicijų, nebuvai užsispyręs, bet iš tikrųjų tiesiog ne visada gali jas rodyti.

Vadinasi, Agniui, dirbančiam su savo bendraamžiais, kompromisai negresia? Ar dėl to nutrūko projektas Nacionaliniame dramos teatre?

A. J.: Ne, aš tikrai nesu žmogus, kuris eina kiaurai sieną. Pajutęs ugnies židinėlį, visada stengiuosi jį prigesinti. Mes kalbam apie kompromisą gerąja prasme – kaip vieną iš teigiamiausių savybių, kurias pavyksta savy rasti. Juk bendravimas, mokėjimas bendrauti yra vienas iš režisūros pamatų. O kalbant apie Nacionalinį, nenorėčiau tos temos eskaluoti. Be to, man atrodo, kad Nacionaliniam teatre... jaunam žmogui eksperimentuoti terpė nėra palanki. Bent šiuo metu. Pavyzdžiui, Jaunimo teatras yra tam palankesnis.

Tačiau naujausias Alberto darbas "Gvilis ir Pankas" yra kaip tik su vyresnės kartos aktoriais. Pasirinkai juos dėl jų pačių sceninės patirties?

A. V.: Tai buvo mano ypatingas sumanymas. Žinoma, šiek tiek rizikavau, gal kažko netekau, tačiau kai ką įgijau ir turbūt vėlesniuose darbuose galėsiu tai išnaudoti. Kita vertus, atėjęs į teatrą, randi aktorius su savo bagažu, iš jų ir privalai formuoti tai, ką nori ar sugebi. Agnius sako, kad Jaunimo teatre terpė palankesnė, taip, nes čia yra ir jaunų aktorių, kurie dirbdami gali išsikovoti savo vietą ir statusą. Be to, kviesdamas jaunus aktorius pagal sutartis, gali paveikti ir tolesnę šio teatro trupės sudėtį. Dar prieš "Brolius Liūtaširdžius" kalbėjau su Cezariu Graužiniu, ir jis man sakė, kad kviesdamas naujus žmones, dirbdamas su jais jau pradedi formuoti teatro trupę. Tai labai svarbu ir labai atsakinga.

Ar darbas teatre susijęs su saugumo jausmu? Kiek saugūs abu jaučiatės?

A. V.: Kiek žinau, poreikių hierarchijoje saugumo poreikis užima antrąją vietą po fiziologinių, tad galima sakyti, kad jį patenkinti labai svarbu. O rimtai – teatre jautiesi lyg ir saugiau, bet Agniaus darbas taip pat turi savo pliusų, ir aš net jam šiek tiek pavyzdžiu.

A. J.: Aš labiau jaučiu atsakomybę, nes dirbu su jaunais žmonėmis – visi kartu esam prie tam tikros startinės linijos, startinio taško. Pavyzdžiui, kai stačiau "Stepių karalių Lyrą", sąmoningai kviečiau aktorius, su kuriais anksčiau nedirbau – iš R. Tumino, Keistuolių teatro kursų, nes norėjau ir save, ir savo atsakomybės jausmą patikrinti. Skirtingi žmonės, skirtingos mokyklos lėmė tai, kad darbas tapo tam tikra bendradarbiavimo, noro vienas kitą suprasti – o pasirodė, kad visi norim vieni kitus suprasti, – pamoka. Tai davė nemažai pliusų spektakliui ir nemažai konkrečios patirties kiekvienam.

A. V.: Sutinku, kad saugumą apibrėžia bendradarbiavimo kokybė, nepriklausomai nuo to, kur dirbi. Jei su žmonėmis pasieki tam tikrą rezultatą, jau esi saugus.

Abu atstovaujat vienai mokyklai. Kiek padeda ir kiek trukdo tai, kad esat Jono Vaitkaus mokiniai? Ką reiškia priklausyti tam tikrai mokyklai?

A. V.: Gerai būtų šiuos skirtumus suformuluoti, tačiau tam reikėtų rašto darbą parašyti... Dar besimokydami pajutom, nežinau, ar tai gerai, atsakomybę, kad esam Jono Vaitkaus mokiniai. Mokykla be mokinių yra niekas, o juk dabar ryškiausiai dirbantys aktoriai yra Vaitkaus mokiniai.

A. J.: Na, gal sostinėje... O tai, kad priklausai kažkokiai mokyklai, teatrinės ir nebūtinai teatrinės visuomenės žmonėms leidžia iškart tave surūšiuoti – tarsi nuspėti, kur gali pasukti, kokią poziciją užimti, kokią medžiagą rinktis. Labai gerai atsimenu, kai dar būdamas pirmakursis buvau pavadintas vienu iš elito. Tada nesupratau – koks elitas? O kalbant apie Vaitkų, pagrindinis jo, kaip mokytojo, uždavinys buvo įskiepyti mokiniui sąmoningumą – kad ir pats tikėtum tuo, ką darai, ir iš kitų reikalautum. Iš sąmoningumo atsiranda ir atsakomybė, ir ieškojimas kompromisų, savęs suvokimas tam tikroj terpėj – mokėjimas įprojektuoti save į tam tikrą lauką ir galėjimas iš šios pozicijos kažką vertinti. Tai, matyt, svarbiausia, ko gali išmokyti mokytojas. Kuris mokinys tai suvokia, gali ir pats kultivuoti. O kuris nesuvokia, turbūt turi pasitraukti.

A. V.: Tam tikra prasme mokykla formuoja tavo pasaulėvaizdį. Mes paskiepyti tuo sąmoningumu, kad, pavyzdžiui, net stovėdami scenoje su lenta pusę valandos, privalome išlaikyti vertybinę skalę. Sakyčiau, ir universalumu paskiepyti. Mus, kaip aktorius, jau sunku kuo nors nustebinti, galim viską padaryti, esam viską išbandę... Pavyzdžiui, besimokydami buvom užkrėsti Vaitkaus žinių troškimo – eikit, žiūrėkit, dalyvaukit, darykit, bet atsirinkinėkit, vertinkit, skanuokit ir dėkitės į savo bagažą. Jis suteikė didžiulį technikų, požiūrių, santykių, krypčių spektrą.

Ar jis įskiepijo ir konfliktišką požiūrį į pasaulį? Į laiką, kuriame gyveni?

A. J.: Kaip asmenybė, Vaitkus pats yra konfliktiškas – gal vidinės prieštaros ir yra jo žavesys. Be to, konfliktas neišvengiamas, tačiau svarbu jo kokybė, ar jis veda į kokią nors naują pažinimo formą, ar jis netuščias.

A. V.: Pats Vaitkus savo darbais tarsi pateikia du lygmenis – aukštą vertybinį medžiagos kriterijų ir kartu kažkokius spygliukus, perversinius iššūkius. Tai, ką jis renkasi statyti, dažniausiai nukreipta į tam tikrą socialinį ar net psichosocialinį lukštenimą, atviravimą. O perversijos jam yra kaip priemonė, raktas atvirauti. Mums dar sunku rasti tam tikrą kodą, temos lyg ir formuojasi, bet dar nėra ryškios.

Be abejonės, abu esat labai skirtingi. Albertas, atrodytų, nuosaikesnis, ramesnis, jo spektakliai – tarsi susikalbėjimo, supratimo paieškos; Agniaus darbuose vyrauja raiški forma, per ją kuriamas jo požiūris į gyvenimą ir teatrą. Kiek jūsų individualūs bruožai veikia medžiagos pasirinkimą, teatro formos ar stiliaus bandymus?

A. V.: Man dar sunku apie tai kalbėti, atrodo, intuityvus pradas vis dar lenkia intelektualinį. O jei rimtai – viskas turbūt dar tik formuojasi, dar yra ieškojimas, dar sunku apčiuopti tuos impulsus, kodėl suki į vieną, o ne į kitą pusę.

A. J.: Iki 16-os, sakyčiau, buvau joks, nieko neskaičiau, tik žiūrėjau televizorių. Po to kažkas pasikeitė – visi skaito, visi kažką daro, maniau, ir aš paskaitysiu. Ilgai nemėgau grožinės literatūros. Pirma knyga, kurią perskaičiau visą nuo pradžios iki pabaigos, buvo Biblija. Ir kažkas pasikeitė. Supratau, kad šiame gyvenime reikia eiti priešais save nešant degantį kumštį, kitaip nieko nebus. O kalbant apie medžiagos pasirinkimą, man šiuo metu įdomus klasikinės literatūros ir dabartinio laiko santykis. Kiek skaitau šiuolaikinės dramaturgijos, randu daug marazmo, savimeilės ir savitikslių kompleksų. O paėmęs klasikinę literatūrą su suformuotais nusistovėjusiais kriterijais, kurie šiandien gali atrodyti kaip kokia anomalija, jau gali projektuoti juos į šią dieną ir žiūrėti, kas atsitiks.

A. V.: Aš tai mokykloje buvau greičiau vidutinis. Priekaištų nieks neturėjo. Tėvas buvo futbolistas, visą gyvenimą žaidė, ir mane vesdavo pas įvairius trenerius, lankiau įvairiausius sporto būrelius. Bet kažkas netiko, vienos sporto šakos taip ir neišsirinkau.

A. J.: Čia turbūt ir yra esminis mūsų skirtumas, kad aš visą laiką buvau atsiskyrėlis. Jokių būrelių nelankiau, pirmą sykį, kai mane atvedė į teatro būrelį, pabėgau pro langą – nemėgau būti tarp žmonių. Įstojęs mokytis išgyvenau didžiausią konfliktą – pasirodo, teatras – kolektyvis darbas. Teko keistis ir pradėti ieškoti kontakto. Ir nesėkmė Nacionaliniame teatre buvo pamoka. Bet po tokių pamokų pradedi galvoti – o kaip buvo kitiems? Kas turėjo atsitikti, kas vyko, kai Nekrošius neišleido "Karmen". Juk taip gali atsitikti bet kam. Tada pradedi mąstyti apie šaknis – baimę, nesusikalbėjimą...

Kiekvienas jaunas režisierius ateina į tam tikrą susiformavusį teatro kontekstą. Ar mūsų teatro arba pasaulinio teatro kontekstas jums aktualus?

A. V.: Žinoma, gali eiti į tą kontekstą su šakėmis, o gali ir organiškai, išsikovodamas tam tikrą statusą po ilgesnio laiko. Pavyzdžiui, kaip Gintaras Varnas.

A. J.: Nereikia savęs užangažuoti tam, kad nieko nekartosi. Jei neklystu, Osvaldas Balakauskas studento, kuriam nesisekė kurti, paklausė, koks kompozitorius jam patinka. Šis atsakė, kad Debussy. "Tai ir rašyk kaip Debussy, vis tiek taip neparašysi." Tik sekdamas kažkuo atrasi individualumą. Tačiau svarbiausia tai, kad kiekvienas žmogus turi savo biografiją, o ji yra nepakartojama; tai, ką mes vadinam braižu, stiliumi, jau yra biografijos ženklas. O jei dar pridėsi ir kokias nors karmines sankaupas, tai tik užtvirtinsi savo individualumą.

A. V.: Man teatras, kitaip nei kinas, labiausiai patinka dėl jo nematerialumo. Juk kas yra spektaklis? Jei žmonės nesusirinks, jis neįvyks. Čia slypi teatro metafizika. Tik teatre gali rasti atsvarą gyvenimui, buičiai, gali kurti, kad ir neryškius, kitus pasaulius ir erdves. Kas patinka, ką mėgsti, tą ir darai... Negali būti toks kaip kiti.

A. J.: Kad ir kaip norėtum, vis tiek negalėtum, viskas yra užkoduota. Mes iš prigimties norime būti nepanašūs į kitus. Bet kokią informaciją, vaizdinį aprobuoji iš savo pozicijų. Ir atsiranda kažkas kitoniško, naujo.

Kad ir kokie būtų skirtingi jūsų spektakliai, juose lengvai įžvelgsi ir vertybinius kriterijus, ir moralinius aspektus.

A. J.: Kodėl moralės taip bijomasi? Kodėl taip sunku kalbėti apie moralę? Atrodo, kuo didesnis amoralas, tuo esi meniškesnis. Man atrodo, tai šių dienų paranoja.

A. V.: Svarbu, kad vienas ar kitas tavo teiginys pasiektų pasąmoninį pasaulį. Tai gali įvykti tik per paslėptas formas, įvelkant idėją į kažką. Kitas dalykas, kaip įvilksi, kaip maskuosi tą moralę. Nežinau, ar tikrai tikslinga rodyti perversijas, kad išlystų kažkokia meilės idėja.

A. J.: Šiandien vis dažniau pasirenkamas visuotinis atsiribojimas. Pavyzdžiui, ateini į parodą ir ant stalo matai torto gabaliuką. O šalia jo priklijuotas didžiulis raštas, ką tas gabaliukas reiškia. Tai absurdas. Kaip menas, toks kūrinys netenka savo materijos, pereina į verbalinį, teorinį lygmenį. Juk kuriama tam, kad kūrinys su tavimi bendrautų ir sąveikautų, o ne tam, kad pasiskaitęs apie jį galėčiau sau kažką įsivaizduoti.

A. V.: Tai šiuolaikinio meno principas.

A. J.: Nesakau, kad tai taisyklė, bet ji kuo toliau, tuo labiau ryškėja. Man tai greičiau atsisakymas paieškos. Šovė impulsyvi mintis, padarei, apibendrinai, ir viskas. Nėra proceso.

A. V.: Tai kolektyvinio ir individualaus meniškumo klausimas. Juk teatre tokio paties paveikumo ieškai su daugybe žmonių. Reikėtų tai skirti, Agniau, juk tai tas pats kaip piešinys...

A. J.: Svarbu, koks tas piešinys. O kai yra paprastas tortas, kokį aš kasdien matau "Medijoj", tai kas man apie jo prasmes turi kalbėti, pertepimai?

A. V.: Ne, tai kaip paveikslas, tačiau trimatis.

A. J.: Žiūrėdamas į Dali paveikslą, jaučiu jo energiją, emociją, karštį arba šaltį, o šiuo atveju matau tik tortą...

Kadangi prakalbom apie "formą ir turinį", norėčiau paklausti – kiek jums svarbus darbo procesas ir jo rezultatas? Kiek svarbios repeticijos ir spektaklis? Neslėpsiu, turiu omeny ir Alberto "Gvilį ir Panką": jis, kaip procesas, turbūt buvo labai įdomus, tačiau rezultatas – pernelyg hermetiškas. Ar jums svarbu, kaip jus supranta žiūrovai?

A. J.: Jeigu visi būtų norėję tik lipti į Everestą, nieks ant jo nebūtų užlipęs. Juk lipi su intencija užlipti. Lipimas yra didelis triūsas, visa oda nueina nuo šalčio, nosis nušąšta, bet vis tiek lipi ir smeigi vėliavytę.

A. V.: Iš tikrųjų čia vertėtų kalbėti apie tai, kiek procesas atitinka rezultatą. Viena vertus, reikia padaryti spektaklį. Kita vertus, svarbu ir tai, kiek atrandi ieškodamas. Repeticija yra konfliktas – su aktoriumi, su savimi; vieną dieną būni sugniuždytas, o kitą – švytintis. Procesas toks gyvas, kad premjera neretai yra tik ženklas.

A. J.: Apie mūsų darbus dar per mažai kalbama, kad galima būtų susidaryti konkrečią nuomonę, kiek buvom suprasti. Bet aišku, kad kiekvieno rezultato siekimas žymi kažkokios atkarpos pabaigą. Ir ją įvertini rinkdamasis naują medžiagą, pradėdamas naują darbą, persijoji tai, kas buvo, ir tikrini save toliau. Kitaip ir būti negali.

A. V.: Nelabai sutikčiau su pasakymu, kad jei kritikas nemato spektaklio, spektaklis neįvyksta. Rašantieji apie teatrą tokią idėją ypač palaiko, tačiau, žinoma, jei režisieriui nėra lengva aiškiai suformuluoti mintį, tai ir žmonėms bus sunku suprasti. Kitą kartą jis gal geriau suformuluos. Svarbu, kad darbas padarytas, yra apčiuopiamas, kad galbūt jis net užkliudė kažkokius pasąmoninius klodus. Ir gal ne visada reikia žinoti, kokius.

A. J.: Jei stengtumėmės, kad mus adekvačiai suprastų, tai būtų nuomonės piršimo diktatūra. Yra pagrindinė mintis, ką nori pasakyti, ir yra aspektai, o aspektai priklauso laisvų traktuočių laukui. Jei apie spektaklį kalbama, tai dažniausiai tik apie jo aspektus. Ir man įdomu, kuriuo aspektu jį supranta. Būna žmonių, kuriems nemalonus koks nors vienas elementas, ir jie užbraukia visą spektaklį. Tokiu atveju viskas susiveda į estetiką, o estetika nekvestionuojama.

A. V.: Čia svarbu, kad ne žiūrovai pas tave ateina, bet tu eini pas juos. O eidamas privalai žinoti bendravimo taisykles.

Kas jus, štai tokius, formuoja? Kokia literatūra, knygos, pomėgiai, koks teatras?

A. J.: Neseniai perskaičiau "Tibeto mirusiųjų knygą".

A. V.: Mano skaitymų ratas kol kas chaotiškas. Tai apie myrį, tai Granausko tekstai, tai laikraščiai, tai Aristofanas... Na, aš dar ir "politizuotas".

A. J.: Aš anksčiau buvau "politizuotas". O dabar, matydamas, kas vyksta, nuo visko atsiribojau. O šiaip man įdomu viskas, kas susiję su įvairiausiomis religijos ir tikėjimo formomis, domiuosi horoskopais, okultiniais dalykais, šiuo metu – klasikine, ypač rusų bei šiuolaikine literatūra. Ir, žinoma, poezija. Pvz., Patacko "Dviveidis Janas" – labai gera knyga. Teatras? Kol kas pauzė. Anksčiau buvau labai aktyvus teatro lankytojas, bet šiuo metu turbūt atėjo poilsio laikas, nėra poreikio. Tiesa, buvom "Venecijos pirkly" ir "Romeo ir Džuljetoj".

A. V.: Teatras formuoja bendrą informacinį lauką, įvaizdžių, metaforų kontekstą, net nepajusi, kaip pradės diktuoti savo taisykles, žadinti asociacijas. Aplinkui stiprūs, paveikūs režisieriai, kartais net nepajunti, kaip spektakliai įtraukia. Džiaugiesi, kad taip yra, bet dažnai norisi tą lauką išlaikyti švarų.

A. J.: Mažai tokių spektaklių. Pvz., Nekrošiaus Shakespeare’o trilogija įtraukia. Vaitkaus "Venecijos pirklys", nors Vaitkus nėra tas režisierius, kuris įtrauktų. Jis greičiau tiksliai formuluoja. O pasaulinė teatrinė praktika – nesakau, kad jie man patinka, bet kelia didžiulį susidomėjimą – Wilsonas, Žoldakas, Jarzyna, Lupa. Jie man yra "ne kontekste", jie autonomiški, bet duoda toną šiuolaikiniam teatrui.

A. V.: Ką nors pamatyti labai mažai galimybių. Tačiau ir skųstis nederėtų – matom Nekrošių, Koršunovą, Vaitkų, Tuminą. Jie yra dalis procesų, kurie vyksta pasaulyje. Tai kultūriniai židiniai, kurie rusena lygiai taip pat, kaip kadaise ant XIX–XX a. ribos, kai Europos pakraščiai, Rusijos, Skandinavijos dramaturgija ir režisūra pakeitė pasaulinį kontekstą.

Tai ar esat "kontekste"? Ar pajutot "teatrinės gamybos" inerciją?

A. J.: Aš galvoju apie darbą – ką statyti dabar, ką ateityje, kuo save patikrinti. Dabar bandome repetuoti Byrono "Manfredą" – eiliuotas tekstas, naujas man ir aktoriams susidūrimas; norėtųsi išbandyti ir kažką šiuolaikinio, ir lietuviško.

A. V.: Grįžtant prie saugumo. Saugumas – tam tikra saviraiškos galimybė, žinoma, galima kurti ir esant stresinės būsenos, bet kai turi galimybę kažką daryti ar bent mąstyti apie tai, kad galėsi daryti, tai skaitydamas jau apie tai ir galvoji, dėlioji viską į stalčiukus ir ruošiesi. Dabar ruošiuosi Aristofono "Debesims" Kauno dramos teatre.

Tad kuo daugiau ir kuo sėkmingesnių galimybių jau šiais metais.

Parengė Rasa Vasinauskaitė