Literatūra

Paulius Normantas apie Rytų muziejų

iliustracija
Paulius Normantas. Iš ciklo "Ankoro slėpiniai"

Prieš Naujuosius į Vilnių iš Rytų trumpam sugrįžo Paulius Normantas, kaip visada kupinas energijos, planų ir naujų idėjų.

Paulius Normantas: Pirmąkart visus planus pavyko įvykdyti visu 100 procentų. Vasarą išvykdamas į Rytus turėjau keletą projektų. Pirmiausia – užkopti ant "tėvelio" Everesto. Be to, atsisveikinti su Nepalu, nes ten vyksta pilietinis karas. Nutariau surengti Katmandu atsisveikinimo parodą. Nepale gyvenau nedideliame miestelyje. Iki sostinės – 160 km, o važiuoti tekdavo 20 valandų. Parodą atidarė Šri Lankos ambasadorė, susirinko gal 200 ar 300 žmonių, o šiaip lankytojų buvo nedaug, nes Katmandu įvesta komendanto valanda: po 18 val. nepaliečiai gatvėmis nevaikšto.

Skirmantas Valiulis: Pradėjote trauktis iš Rytų?

P. N.: Išvažiuoti iš "trečiosios" tėvynės – Nepalo ir Himalajų – buvo labai skaudu. Ko gero, čia bus kaip Vietname, Kambodžoje ar Afrikoje, kurią sovietai norėjo matyti socialistinę. Kopiant į Everestą galutinai subrendo sumanymas, kurį paslapčia puoselėjau gal 30 metų: įkurti Lietuvoje Rytų Azijos meno muziejų. Nepavyko Nepale įsteigti lietuvių kūrybos namų. Gal ir gerai, gal tą namą maoistai būtų sudeginę arba jis stovėtų užkaltais langais.

S. V.: Kas sudaro Jūsų kolekciją?

P. N.: Yra dovanotų, į fotografijas mainytų darbų. Iš kiekvienos ekspedicijos atsiveždavau po 20–30 darbų – amuletų, skulptūrėlių, piešinių ir pan. Dabar 3 mėnesius praleidau antikvariatuose. Po darbo, kai sutemsta – su katalogais tiesiai ten. Įsigijau stiprią lupą, su ja galima nustatyti amžių – tam amuletui 100, o tam – 600 metų. Žinau, kaip jie falsifikuojami – nubrūžinami, išėsdinami rūgštimis. Tailande tai tapo tiesiog verslu. Vertingiausi dirbiniai išvežti jau prieš kokius 20 metų. Bet šį bei tą dar pavydo rasti.

S. V.: Tai nebefotografuojate?

P. N.: Kur jau! Vien Laose kelionės pabaigai padariau 7000 kadrų. Po to išpardaviau fotoaparatus ir pirkau gerų meno darbų. Dabar neturiu darbo instrumentų, bet turiu muziejų be stogo. Baltijos šalyse nieko panašaus nėra. Yra tik skyreliai prie muziejų kaip Kaune, M. Žilinsko galerijoje. Rytietiškų darbų yra Liudo Truikio fonduose. Gal dar kur nors. Norėčiau, kad turėtume atskirą muziejų, o ne prišlietą kambarėlį.

S. V.: O kas palaiko Jūsų planą?

P. N.: Pačius geriausius savo darbus – fotografijas, parodas, knygas – ne aš padariau. Geriausia – kas buvo neplanuota. Pasisiūlė šiauliečiai. Vienas mano draugas paskambino ir sako: norėtume tokį muziejų turėti Šiauliuose. Duotų tris kambarius, pradžiai užtektų. Bet aš noriu, kad muziejus būtų visai Lietuvai. Juk turime gražių pavyzdžių: iš Amerikos grįžę dailininkai parvežė puikios tapybos. Tik nenoriu, kad muziejuje kabotų mano fotografijos.

S. V.: Tie meno darbai liko kol kas ten?

P. N.: Jie jau Europoje, dalis – Lietuvoj. Geri žmonės padėjo atgabenti – Katmandu sutikau turistų grupę iš Lietuvos. Jie ir parvežė naujesnius meno dirbinius – iki 50 metų. Senesnius reikėjo pačiam apiforminti, gauti archeologijos valdybos leidimą, mokėti muito mokesčius. Pradžiai būtų apie 300 darbų.

S. V.: Kokie buvo kiti Jūsų kelionės maršrutai?

P. N.: 12 dienų praleidau Butano karalystėje. Rytiniame Butane jau esu buvęs, tad prasismelkiau į vidurį. Iš ten – į Bankoką, Tailando sostinę. Kadangi iš Katmandu išsivežiau ir paskutinius suplyšusius batus, tai dabar mano bazė – Bankoke. Ten yra daug leidyklų, bet man patiko "Lotoso" knygos. Su šios leidyklos savininku vokiečiu porą valandų diskutavome. Gal po metų išleis mano knygą apie Butaną. Matė ir kitas mano fotografijas. Nors apie Ankorą yra daug knygų, bet jeigu padaryčiau savąją, kitokią – irgi išleistų.

S. V.: Vis dar žygiuojate garsaus fotografo Roberto Capos keliais?

P. N.: Taip, bet aplinkybės keičiasi. Birmos, Tailando ir Laoso "aukso trikampis" prie Mekongo upės tampa keturkampiu – į jį įeitų ir Vietnamas. Taip būtų aprėptos visos garsiausios šventyklos, įskaitant ir Luang Prabangą, kuriame R. Capa dirbo prieš žūtį minų lauke Vietname. Šiame mieste ėjau R. Capos pėdsakais lapkričio mėnesį. Pirmąją parodą jo atminimui planuoju pavasarį viename Rytų Vengrijos miestų, o rudeniop – Budapešte. Ten duoda viską, reikia tik darbus teikti. Neteks ieškoti lėšų pašto ženklams kaip Lietuvoje. Po šios parodos vėl kokiems 7 mėnesiams trauksiu į Rytus. O iki to laiko tikiuosi padėti muziejaus pagrindus ir Lietuvoje.

Kalbėjosi Skirmantas Valiulis