Ieškant Nemo

Animacija vis rimčiau konkuruoja su rimtais vaidybiniais filmais – ir turiniu, ir meniniais sprendimais. Bjaurusis Šrekas apvertė aukštyn kojom nusaldintą pasakų pasaulį, atskirdamas iki tol nedalomą grožio ir gėrio tandemą. Bjaurieji tapo patrauklūs ir geri, gražieji – blogi ir nemalonūs. Vaikai kartu su tėvais išsivadavo iš rožinių animacijos vystyklų. Kita vertus, išpūstos burbulinės disnėjiškų personažų formos taip ir liko nepajudinamu kanonu – tarsi vaikus veikia tik perdėti dalykai.

Ir štai prieš Kalėdas sulaukėme ne naujo "Hario Poterio" filmo, o "Pixaro" studijos animacinio šedevriuko "Žuviukas Nemo" ("Finding Nemo", JAV, 2003). Esu tikras, kad jis nė kiek nenusileis jaunųjų burtininkų pasakai ir puikiausiai atliks "šventinio filmo visai šeimai" vaidmenį.

Nors čia nėra Šreko riaugčiojimų, padaužiška dvasia klesti, o "išverstkailių" personažų taip pat nestinga. Tokie siaubūnai rykliai, klastingai išsišiepę filmo plakate, pasirodo besą susipratę žuvelių draugai, skanduojantys: "Žuvys – ne maistas, žuvys – draugai!". O maži vaikučiai – visai ne angelėliai, o už ryklius baisesni siaubūnai (žuvelių dusintoja Darla). Bet visa tai – tik intriguojantys inkliuzai, nes svarbiausia filme – vaikų ir tėvų meilė. Tiksliau, begalinis tėvo ryžtas ir pasiaukojimas ieškant sūnaus – žuviuko Nemo.

Povandeninis pasaulis filme žėri ryškiomis spalvomis ir formų įvairove. Dailininkų fantazija ir svaigios kompiuterinės animacijos galimybės skirtos ne tik intriguojančiam, kone detektyviniam siužetui, bet ir pažinimui. Mažiausi žiūrovai susipažįsta su ilgaamžiais jūrų vėžliais, banginiais, elektrine raja ir daugybe kitų jūros gyvūnų bei augalų. Kupinas pavojų ir paslapčių vandenynas parodytas nepaprastai dinamiškai, kartu neprarandant šilto, asmeniško požiūrio. Deginančios medūzos ir minų laukas, žuvis gaudantys pelikanai ir akvariumus turintys žmonės – tai tik keli iš daugybės tykančių pavojų. Bet svarbiausia, žinoma – draugystė ir pasiaukojimas, kurio stiprybė įkvepia pagarbą net priešams.

Žiūrovas pasineria į vandenyno gelmes ir kartu su auksine žuvele Marlinu ir geranoriška jo padėjėja Dori keliauja kartu net iki Sidnėjaus, kur į akvariumą pateko Marlino sūnelis Nemo. Geraširdė Dori, deja, turi labai trumpą atmintį, ir viską nuolat painioja. Tačiau ji moka skaityti ir kartą įsikalusi Nemo sugavusio naro adresą jo nepamiršta net apspangusi nuo medūzų. "Nesuderinami" žuvyčių charakteriai sukelia daug juoko ir iš tiesų puikiai papildo vienas kitą. Ir netgi trūkumai kartais pasirodo besą privalumai – jei tik juos teisingai panaudoji.

Kai rimtieji vaidybiniai filmai vis giliau kabina tamsiuosius pasąmonės užkaborius, animacijai atitenka humanistinė "gėrio skelbėjo" misija. Todėl tokių šviesių, linksmų ir nebanalių filmų kaip "Žuviukas Nemo" reikia ne tik vaikams, bet ir kasdienių rūpesčių išvargintiems suaugusiems.

Simonas Ližė