Muzika

Minint Johanneso Brahmso 170-ąsias gimimo metines

Po proginio kamerinės muzikos koncerto Taikomosios dailės muziejuje

Vida Apanavičienė

iliustracija
Algirdas Verbauskas, Aleksandra Žvirblytė, Gintarė Skerytė ir Paulius Lukauskas

Gruodžio 14-osios popietę į Vilniaus Taikomosios dailės muziejų rinkosi gausus muzikos mėgėjų būrys. Čia, Vakarų Europos XVI–XVIII a. religinės vaizduojamosios dailės fone, vyko koncertas, skirtas žymaus XIX a. II pusės vokiečių kompozitoriaus Johanneso Brahmso 170-osioms gimimo metinėms. Šiai progai parengta J. Brahmso kamerinės muzikos programa anksčiau buvo atlikta kituose Lietuvos miestuose. Džiugu, kad Lietuvos nacionalinė filharmonija rengia koncertų ciklus, padedančius puoselėti kamerinio muzikavimo tradicijas mūsų šalyje. Pastaruoju metu Lietuvoje dominuojantys gigantiški muzikiniai projektai – festivaliai, konkursai, paradai ir pan. – retai pasiekia periferijos klausytoją. Taigi monografiniai koncertai, kuriuose klausytojai supažindinami su įvairia vieno autoriaus kūryba, – reta išimtis. J. Brahmsui skirtą programą paruošę atlikėjai – Aleksandra Žvirblytė (fortepijonas), Algirdas Verbauskas (smuikas), Gintarė Skerytė (sopranas) ir Paulius Lukauskas (valtorna) dažniau rengia solo koncertus, o šį kartą nusprendė muzikuoti drauge.

Didžiausias krūvis koncerto metu teko pianistei A. Žvirblytei. Nuo pirmųjų solo pjesių iki finalinio Trio fortepijonui, smuikui ir valtornai dėmesį traukė pianistės technika bei J. Brahmso kūrinių stilistikos perteikimas. Koncerto pradžioje skambėjusios trys pjesės fortepijonui, op. 118 (Nr. 1 – Intermezzo a-moll, Nr. 2 – Intermezzo A-dur, Nr. 6 – Intermezzo es-moll) atskleidė ne tik tam tikrus J. Brahmso kūrybos stiliaus, bet ir asmenybės bruožus. Kompozitoriaus amžininkai apibūdino jį kaip gana niūrią asmenybę. Tačiau muzika byloja ką kita. Klausantis A. Žvirblytės parengtų fortepijoninių opusų galėjai nujausti kompozitorių buvus jautrios poetiškos prigimties.

Muzikinio ansamblio, darnaus stiliaus pojūtis skleidėsi skambant Sonatai smuikui ir fortepijonui Nr. 2, A-dur, op. 100. A. Verbauskas ir A. Žvirblytė šį niūrokų nuotaikų, kartkartėmis subtiliais lyriniais niuansais praskaidrintą kūrinį atliko veržliai, su romantiniu polėkiu.

Labai šiltai publika sutiko keturias J. Brahmso dainas sopranui ir fortepijonui, op. 6: Nr. 2 – "Pavasaris"; Nr. 3 – "Sielos virpsmas"; Nr. 5 – "Saulė pro debesis"; Nr. 6 – "Lakštingalų daina". Dainos atliktos originalo kalba. Įspūdį sustiprino trumpas solistės G. Skerytės kiekvienos dainos pristatymas. Aksominis, švelnaus tembro solistės balsas, lydimas jausmingo fortepijono pritarimo, abejingų nepaliko. Lietuvos publikai gerai pažįstamos atlikėjos puikiai papildė viena kitą.

Antroje koncerto dalyje skambėjo Trio fortepijonui, smuikui ir valtornai Nr. 2, Es-dur, op. 40, kūrinį atliko A. Žvirblytė, A. Verbauskas ir P. Lukauskas. Fortepijonas čia lyg "globojo" smuiką ir valtorną, o šie, atrodytų, iš prigimties tokie skirtingi, puikiai derėjo šiame kūrinyje. Atliktasis Trio – meniniu ir techniniu požiūriu itin sudėtingas kūrinys. Jį sudaro keturios kontrastingos dalys: lyrinį Andante keičia žaismingas, įdomios ritmikos Scherco, o po dramatiško, vidinės įtampos kupino Adagio mesto triumfališkai suskamba finalinis Allegro con brio. Šis Trio akivaizdžiai atskleidžia Johanneso Brahmso kūrybinį talentą, o kūrinio atlikimas savo ruožtu byloja jį pasirinkusių atlikėjų meninę brandą.

Artėjant didžiosioms metų šventėms įdomią programą parengusiems muzikams norisi palinkėti kuo didesnės kūrybinės sėkmės!