Kino dokumentininko Roberto Verbos filmų retrospektyva "Skalvijos" kino centre

Robertas Verba tėviškėje A. Tarvydo nuotr.

Gruodžio 19–22 d. "Skalvijos" kino centre vyks pirmoji lietuvių poetinio dokumentinio kino pradininko Roberto Verbos (1932–1994) dokumentinių filmų retrospektyva. Sunku būtų pervertinti šio menininko indėlį į lietuvių meninės kino dokumentikos raidą. Pasak operatoriaus ir režisieriaus Kornelijaus Matuzevičiaus, Verba buvo tarsi ledlaužis, nužymėjęs kelią ne vienai ateinančiai dokumentinio kino kūrėjų kartai. Kartu su juo į lietuvių kiną atėjo naujos temos, naujas stilius, naujas dokumentinio kino galimybių suvokimas.

R. Verba Lietuvos kino studijoje pradėjo dirbti 1960 m. baigęs operatoriaus meno studijas Maskvos kinematografijos institute. Iš pradžių jis dirbo dokumentinių ir vaidybinių filmų operatoriumi. Tarp jo darbų – Marijono Giedrio novelė "Mums nebereikia" (filmas "Gyvieji didvyriai", 1960), vaidybinis filmas "Svetimi" (rež. M. Giedrys, 1961), Arūno Žebriūno dokumentinė apybraiža "Juodoji procesija".

1965 m. Verba debiutavo režisūroje. Jo sukurtas filmas "Senis ir žemė" laikomas poetinės lietuvių dokumentikos krypties pradžia. Šio klasikinio filmo herojus – paprastas valstietis, išsirengęs aplankyti savo sūnų. Kartu tai ir savitas pasakojimas apie lietuviško kaimo vertybes, perteiktas poetiniais vaizdais. Nei filmo herojus, nei kino kalba nebuvo panašūs į to meto oficiozinio dokumentinio kino pavyzdžius, tačiau jo ypatingas meniškumas pelnė Verbai ne vieno sovietinio kino festivalio prizus.

"Senio ir žemės" temas Verba savitai išrutuliojo filmuose "Šimtamečių godos" (1969), "Čiūtyta rūta" (1968). Pasitelkdamas jų herojus – šimtamečius senukus ir kupiškėnų vestuvių artistus – režisierius prabilo apie lietuvių charakterio ir pasaulėjautos ypatumus.

Robertas Verba garsėjo ir kaip kino portreto meistras. Jis sukūrė dokumentinius filmus apie rašytojus Žemaitę, Joną Biliūną, Petrą Cvirką, Ievą Simonaitytę, pilno metražo juostą "Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją... M.K. Čiurlionis" ir pasakojimą apie Čiurlionio seseris Jadvygą Čiurlionytę ir Valeriją Čiurlionytę-Karužienę ("Seserys"), kompozitorių Giedrių Kuprevičių ("Maestro jaunesnysis"). Tačiau ir "neviešų" žmonių portretai Verbos filmuose suspindi netikėta šviesa, pavyzdžiui, jauna Kuršių nerijos gydytoja 1966 m. filme "Laukimas". Vienas reikšmingiausių režisieriaus kūrinių – pilno metražo dokumentinis filmas "Paskutinė vienkiemio vasara" (1971), skirtas skausmingam lietuvių kaimo istorijos tarpsniui, kai prievarta buvo naikinami vienkiemiai. Ir vėl režisierius sugebėjo apeiti cenzūrą ir perteikti savo požiūrį.

Verba buvo ir dainų švenčių metraštininkas. Iš šios temos filmų išsiskiria 1970 m. juosta "Šventėn". Šventės nuotaika filme parodoma fiksuojant pasirengimo, repeticijų momentus ir visiškai atsisakant oficiozinio patoso.

R. Verba vienas pirmųjų pradėjo domėtis išeivijos istorija. 1983 m. jis sukūrė filmą "Lituanikos" sparnai", pasakojantį apie pasirengimą legendiniam skrydžiui, 1981 m. – filmą "Toli nuo tėvynės", skirtą lietuvių dailininkams emigrantams. Jis buvo sukaupęs didžiulį emigracijos metraštį.

Verba nemokėjo "kovoti už save", nesiekė laurų, jo filmai netilpo į dokumentiniam kinui numatytas "propagandines" kryptis ir temas. Turėdamas dokumentinio kino klasiko statusą, paskutiniais gyvenimo metais Verba ir jo kūryba buvo gerokai primiršti. Tačiau prasidėjus Sąjūdžiui, jis tapo vienu aktyviausių ir ištikimiausių Atgimimo videometraštininku.

Pirmosios dokumentininko retrospektyvos tikslas – ne tik supažindinti visuomenę ir jaunuosius kino tyrinėtojus su lietuvių kino dokumentikos klasika, bet ir sudaryti iki šiol pasaulyje nežinomą dokumentinio kino klasiką geriausiai pristatančias jo filmų programas. Per R. Verbos kūrybos sklaidai skirtą apskritą stalą bus tariamasi, kaip šio kūrėjo filmus pristatyti tarptautiniuose kino renginiuose, parengti jam skirtą prisiminimų knygą, pilną kūrybos katalogą bei sutvarkyti ir paskelbti legendinius menininko kino ir videoarchyvus.

"Skalvijos" inf.