Suomiško vėjo dvelksmas

Diriguoja Ralfas Gothoni V. Jaručio nuotr.

Suomija ir Lietuva. Ką bendra turi šios šalys? Šiandien atsakau – tai Šiaurės Europos valstybės, kurių krantus skalauja Baltijos jūra ir jungia skirtingų tautų švenčių minėjimai. Suomija ką tik atšventė 86-ąsias nepriklausomybės metines, ir šia proga mes gavome muzikinę dovaną – dirigento, kompozitoriaus bei pianisto Ralfo Gothoni prisistatymą Lietuvos publikai ir kompozitoriaus Aulio Sallineno simfonijos garsus. Gruodžio 12-osios vakarą Kongresų salėje galėjome mėgautis skandinaviško (šiek tiek pro Naujosios Zelandijos prizmę perleisto) meno dvelksmu.

Suomių nacionalinė muzika, kaip ir lietuvių, pradėjo formuotis palyginti vėlai – XIX a. pradžioje. Nuo Jeano Sibeliuso muzikos susiformuoja suomiškosios muzikos stilius – neskubrus minties plėtojimas, įsiklausymas į sąskambių gelmę, kiek "šaltokas", bet skambus ir savitas. Kaip ir Lietuvoje, XX a. Suomijoje paplito tuo laiku populiarios komponavimo technikos, tačiau jos nesugniuždė suomių muzikos dvasios, buvo tik epzodiškos. Netiko jos perteikti Skandinavijos gamtos grožiui, o kad tai suomių kompozitoriui itin svarbu, įtikino ir Vilniuje skambėjusi A. Sallineno Šeštoji simfonija.

Kompozitoriaus Aulio Sallineno (g. 1935) vardas Lietuvoje neblogai žinomas. Jis vertinamas gausiai skambančios įvairios instrumentinės sudėties kamerinės muzikos dėka. Beje, operinė kompozitoriaus kūryba (6 operos) jo tėvynėje susilaukia daugiausia kritikų dėmesio, tačiau nemažiau svarbi ir jo simfoninė kūryba (8 simfonijos). Kaip ir daugelis XX a. kūrėjų, A. Sallinenas neišvengė sąsajų su dodekafonine ir serijine muzika. Vis dėlto dabartinį jo stilių lengviau ir tiksliau būtų įvardinti kaip neoromantinį, neotonalinį. Tai puikiai iliustravo pirmą kartą Lietuvoje skambėjusi Šeštoji simfonija "Iš Naujosios Zelandijos dienoraščio" ("From A New Zealand Diary"). Be to, joje galima įžvelgti ir daugelio kompozitorių stilistinius tapatumus – tai ir skandinaviškai "šalta" akordų seka, primenanti E. Griego kūrybą, ir politonalumas, būdingas I. Stravinskiui, kai kurių instrumentų deriniai priminė amerikiečių kompozitoriaus Ch. Iveso kūrybinius eksperimentus, o simfoninio orkestro traktuotė bei ramus simfoninės medžiagos plėtojimas – puikias G. Mahlerio simfonines drobes. A. Sallineno Šeštoji simfonija sukurta Naujosios Zelandijos orkestro užsakymu. Joje galima rasti ir dodekafonijos, serializmo, kolorizmo atspaudų, o norėdami dar tiksliau šį kūrinį apibūdinti, neišsiverstume be visų "neo" – neoklasicizmo, neoromantizmo, neotonalumo – sąvokų.

Nors kompozitorius, kaip neoromantikas, pasirinko tradicinį 4 dalių ciklą, formų ir muzikinės tematikos plėtojimo požiūriu šios simfonijos nepavadintum klasikine simfonija. Klausant pirmos dalies, pavadintos kalambūrišku žodžių žaismu – "Garsų salos. Salų garsai" ("The Islands of the Sounds. The Sounds of the Islands"), prieš akis sirpo, skleidėsi garsų kekės – neskubrios akordų sekos, orkestro toninių sąskambių, vėlesnėse dalyse – ir ritminių mušamųjų svarba. Ramus, darnus orkestro skambesys po truputį brandino pirmos dalies kulminaciją, leisdamas klausytojui pajusti muzikinės ekspresijos žavesį.

Pirma opuso dalis subtiliai peraugo į antrąją "Oras. Lietus" ("Air. Rain"). Kompozitorius, atrodytų, ieškojo įvairių sąskambių, darinių – fleitos derinamos su vibrofonu, jie paliekami groti dviese ar suteikiama galimybė soluoti daugeliui orkestro instrumentų grupių ar instrumentų. Čia itin išsiskyrė Pavelas Giunteris, kurio gyvybingas ir teatrališkas grojimas kvieste kvietė pasiduoti muzikinės tematikos diktuojamam "žaidimui" ir mėgautis skambančiais "lietaus lašais".

Savo turiniu ir muzikiniu jo įgyvendinimu man įdomiausia pasirodė trečia simfonijos dalis "Kaiberno kasyklos" ("Kyeburn Diggins"). Skambėjo vestuviniai valsai, žygiavo maršai, sukosi polkos, galbūt galėję skambėti apleisto miestelio gatvėse. Kontempliacinės muzikos užgožti buitiniai šokiai kėlė nerimo, nevilties pojūčius (beveik kaip G. Kančeli "Styx" altui solo ir orkestrui savo koliažine technika).

Finalinės dalies pavadinimas teigė, kad "tik keliaudami įvairiomis kryptimis mes galime praplėsti pasaulį". Deja, idėja – dvasinis žmogaus tobulėjimas – buvo perteikta labai jau tiesmukai – kuriant kreščendinę formą (muzikinė mintis "auginama" iki varinių pučiamųjų solo). Atliekant šią simfoniją, matyt, vyravo požiūris: kuo garsiau skamba – tuo aiškiau "tobulėja", tad kilo nesąmoningas noras ignoruoti it lavina užgriuvusius garsus.

Dirigento R. Gothoni indėlis atliekant šią simfoniją itin ryškus – jam pavaldus orkestras stilingai įgyvendino suomių kompozitoriaus opusą. Vis dėlto taip optimistiškai negalėčiau apibūdinti L. van Beethoveno Koncerto fortepijonui ir orkestrui Nr. 3 interpretacijos (dirigentas ir solistas – R. Gothoni). Vienu metu ir diriguodamas, ir skambindamas fortepijonu, muzikas vargu ar realizavo savo – pianisto ir dirigento – sugebėjimus: frazės (ypač jų pabaigos) nesuskambėjo, orkestras taip pat nekėlė pasitikėjimo, aiškaus ir sutartino įstojimo įspūdžio. Gerai pažįstama L. van Beethoveno muzika nublanko, trijų dalių koncertas neteko savo gaivališkumo. Gražu, kai žmogus neapsiriboja viena sritimi, tačiau ar verta taip rizikuoti vien dėl reto vaizdo – dirigentas ir pianistas – vienas žmogus? Beveik kaip populiariose reklamose – "du viename"...

Prasklendė ore lengvai ir gaiviai skandinaviški kvapai, garsai, menai, atskrieję iki Lietuvos. Plastiški ir neskubrūs, jie smelkėsi į klausytojų ausis, akis ir širdis. Tik ar pasiekė savo?